Help - Search - Member List - Calendar
Full Version: Man labai sunku.
Supermamų klubas > Tarp mūsų, mergaičių... > Kertelė sielai
Pages: 1, 2
Sharking.
Rašau. Kodėl? Nežinau. Aš nesiekiu dėmesio, bet man iš tiesų labai labai reikia žmogiško ryšio, palaikymo, galbūt net paskatinimo. Paskatinimo į gyvenimą. Net nežinau nuo ko pradėti. Aš nebegaliu visko laikyti savyje. Aš privalau viską išlieti, kol sau nepasidariau galo. Emocijos lenda pe kraštus jau. Ir manau čia geriausia vieta. Tiesiog Jūs manęs nepažįstat, nematot, aš Jūsų irgi. Pradžiai galbūt tai geriausias pasirinkimas. Taigi pati pradžia. Vaikystė. Tėčio netekau dar būdama labai maža. Kažkur 1.5 metų. Kai man buvo maždaug 4 metai, į mūsų šeimą atėjo patėvis. Ir jis, ir mama daug dirbdavo, ypač naktimis. Mane palikdavo su broliu. Jis mane pastoviai mušdavo, šaipydavos o ne kartą yra ir seksualiai priekabiavęs. Taip tęsėsi gan ilgai. Vėliau mama su patėviu pradėjo išgerinėti. Kas vakarą. Aš ir taip buvau nepasitikinti savimi, kupina baimių, o kai prasidėdavo pykčiai namuose, man būdavo labai sunku. Nuolatinė baimė, įtampa. Niekada neturėjau draugų. Buvau viena. Brolis mušė, o kai kam nors pasiskųsdavau, sakydavo, kad pati kalta esu. Kokių 15 metų aš pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės. Aš suvokiau, kad mano gyvenimas prasmės neturi. Aš toliau gyvenau baimėje. Bijojau mamos. Bijodavau gauti blogą pažymį, ar ką ne taip padaryti. Ir vėl nuolatinė įtampa, baimė. Bet mama su patėviu gerti nenustojo. Iš tiesų jie niekada nebūdavo ir nėra visiški alkoholikai. Jie turi darbą, bet geria beveik kas vakarą, o tada prisiknisinėja. Tada aš visuomet būnu ne vietoj ir ne laiku. Pradėjau maištauti. Manim per daug buvo susirūpinę mokytojai, psichologai, socialinė pedagogė. Bet jiems nieko nepvyko išpešti. Tiesiog man buvo kalama į galvą, kad aš negaliu liūdėti. Aš privalau būti laiminga, todėl beveik visą gyvenimą gyvenu su kauke. Net ir mokykloj pasimetinėjau, kad man viskas gerai.Vienu metu patyriau labai dideles patyčias. Tuo metu, kai man draugų labai trūkdavo. Kol galiausiai. Galiausiai pyktį pradėjau nukreipinėti į save. Taip, aš save pradėjau žaloti. O su laiku ir galvoti apie savižudybę. Daug kartų norėjau, bet... Aš sustodavau. Aš tikėjau, ir dar turėjau vilties. Vasarą buvau bandžius žudytis. Pirmą kartą išdrįsau. Nepavyko. Ir gaila. Dabar man 18. Mokytis kaip niekad sunku. Gyvenimo prasmės neradau. Noriu numirti. Save dar vis žaloju. Lygtais pakeičiau mokyklą, turiu draugų, pakankamai. Bet. Mama dar vis geria. Būtent šią sekundę aš vėl sėdžiu su ašarom, nes ji mane užsipuolė. Ji vėl prigėrus pradėjo rėkauti ant manęs dėl smulkmenos. Vėl su patėviu pykstasi dėl manęs. Aš vėl visiem kliūtis. Tiesiog. Aš nebegaliu. Noriu dingti iš čia. Dabar aš jau rimtai. Ačiū, kas išklausė, ir maldauju nepasmerkit. Man ir taip labai labai sunku.
coffe
patikek, viskas praeis ir ant kiek buvo blogai , ant tiek bus gerai. o tada jausies fantastiskai gerai, jei nebutu tamsos nebutu ir sviesos
laikykis 4u.gif
Pareigyte
Laikykis brangioji 4u.gif Tikrai dabar sunkus tau metas, bet pakentėk, pabaigsi mokyklą ir pradėsi kurti savo naują gyvenimą, tokį, kokio tu nori. Kai galvodavau apie savižudybę tavo amžiaus, visada stabdydavo mintis, kuo aš būsiu po 5-erių metų, ką turėsiu, ko pasieksiu? Ir dabar praėjus 10-iai metų jau esu ir turiu tiek daug, apie ką anksčiau net nesvajojau ir suprantu, kad viskas tik prasideda. Viskas priklauso tik nuo tavęs, ne tavo mama, patėvis ar brolis, tu pati tik tu kuri savo gyvenimą, o laikini sunkumai tik užgrūdina, neilgai truks ir už viską tau bus keleriopai atlyginta. Taip nebūna kad visada gerai arba blogai, gyvenimas - banguojantis reikalas.smile.gif
Kokios tavo svajonės? Ko norėtum?
Sharking.
QUOTE(Pareigyte @ 2012 11 20, 22:22)
Kokios tavo svajonės? Ko norėtum?
*




Nebeturiu svajonių. Turėjau, bet man įkalė į galvą, kad aš jų nepasieksiu, nes esu beviltiška. Aš tuo ir patikėjau..
Metaxxxa
Sveika. Išpasakojai dalį savo gyvenimo istorijos, įsivaizduoju kad tai vos keli procentai viso to ką esi išgyvenus. Nepasitikėjimas savimi, baimė, nerimas, nemeilė, skausmas, patyčios, žalojimasis, savižudybė... ar dabar taip pat galvoji apie savižudybe? Minėjai, kad tau į galvą buvo kalama, kad negali liūdėti. Gali! Gali liūdėti , gali verkti, gali bijoti, gai pykti ir nekęsti, gali viską! Turi teisę į bet kokia jaučiamą emociją, gali ja jausti. Ir žinau, kad jauti. jauti tai stipriai, kad net temsta akyse.
Įsivaizduoju, kad šiuo metu viskas atrodo beprasmiška, kad nėra tikslo gyventi, kad viskas blogai, ir niekas nepasikeis. Tiesa ta, kad niekas nežino ar pasikeis, ar bus geriau, bet reikia tikėti, kad taip nutiks, labai labai stirpiai tikėti. O kol viskas yra kaip yra reikia į gyvenimą kabintis. Nusižudyti visuomet spėsi.
Labai gerai elgiesi, kad rašai į forumą, kad išsilieji, šaunuolė. vadinasi galvoji apie save,apie savo jausmus, rūpiniesi savimi.
Kas liečia gyvenimo prasmę, ar nemanai, kad per jauna esi ją rasti? Gyvenimo prasmė dažniausiai atrandama, arba susikuriama. Tam prireikia daug laiko, daug išgyvenimų, patirties. retas 18 likmetis ją būna atradęs.
Kaip suprantu gyveni su mama ir patėviu, ir situacija namie labai bloga. Dėl to sunku ir mokintis. Ar bandei ką nors daryti dėl to? AR ieškojai ką galėtum pakeisti , kad tau būtų geriau ? Gal yra išeitis kažkokia ?
Nepsiduok, stenkis dėl savęs. Nepasitrauk iš gyvenimo!
Masiania*
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 20, 22:45)
Nebeturiu svajonių. Turėjau, bet man įkalė į galvą, kad aš jų nepasieksiu, nes esu beviltiška. Aš tuo ir patikėjau..
*


Tau per mazai metu, kad taip galvotum. Taip, dabar blogai, bet bus ir geru akimirku, kitas gyyvenimas, kitos emocijos, jei pati to noresi 4u.gif
Sharking.
QUOTE(Metaxxxa @ 2012 11 20, 22:47)
ar dabar taip pat galvoji apie savižudybe? 

Ar bandei ką nors daryti dėl to? AR ieškojai ką galėtum pakeisti , kad tau būtų geriau ? Gal yra išeitis kažkokia ?

*



Eina sau, aš rimtai verkiu, nes pasirodo yra žmonių, kurie manęs nesmerkia! Net neįsivaizduojat, kokia dėkinga esu! Taip, tai tik maža dalis mano gyvenimo, berašant mintys pabėgo, ir taip dabar aš galvoju apie savižudybę. Kiekvieną minutę vis kuriu planus... Keisti bandžiau daug ką. Tiek savo mintis nukreipinėti ar užsiiminėti kokia veikla, tiek keisti gyvenamąją aplinką. Tačiau viskas veda tik blogyn, ir apima didesnis susimovimo jausmas. Aš tokia beviltiška. unsure.gif
Metaxxxa
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 20, 23:54)
Eina sau, aš rimtai verkiu, nes pasirodo yra žmonių, kurie manęs nesmerkia! Net neįsivaizduojat, kokia dėkinga esu! Taip, tai tik maža dalis mano gyvenimo, berašant mintys pabėgo, ir taip dabar aš galvoju apie savižudybę. Kiekvieną minutę vis kuriu planus... Keisti bandžiau daug ką. Tiek savo mintis nukreipinėti ar užsiiminėti kokia veikla, tiek keisti gyvenamąją aplinką. Tačiau viskas veda tik blogyn, ir apima didesnis susimovimo jausmas. Aš tokia beviltiška.  unsure.gif
*




Atidėk tuo planus, bent šią akimirką, gerai? atidėk, ir giliai įkvėpk. Šaunuolė, kad baindei keisti ir mintis ir gyvenamąją vietą. Tas tik parodo, kad stengies, kad nori gyventi. Tikiu, kad nori, bet žinau, kad taip kaip gyveni gyventi beprotiškai sunku, tad ima atrodyti, kad geriau nebegyventi, kad tik netektų jausti. Ne viskas ką darom pasiseka, ne viskas ko imamės atneša teigiamų rezultatų, ir taip, jausmas, kad esma nevykėliai, kad mums neišeina kažko padaryti labai slegia ir atima ryžtą, bet pasiduoti negalima. REikia bandyti, nes niekada nežinai iš kelinto karto pavyks. Tikiu, kad jėgų mažai ir tikėjimo mažai, bet tikiu ir tuo, kad dar yra išeičių ir tikiu, kad užteks jėgų. Ar turi artimą žmogų su kuriuo galėtum daintis mintimis? Minėjai, kad pakeitus mokyklą atsirado draugų, ar jų tarpe yra žmogus kuriuo pasitiki? Gal yra kažkas iš artimų giminių, kuriais pasitiki?
Sharking.
QUOTE(Metaxxxa @ 2012 11 20, 23:03)
Atidėk tuo planus, bent šią akimirką, gerai?  atidėk, ir giliai įkvėpk. Šaunuolė, kad baindei keisti ir mintis ir gyvenamąją vietą. Tas tik parodo, kad stengies, kad nori gyventi. Tikiu, kad nori, bet žinau, kad taip kaip gyveni gyventi beprotiškai sunku, tad ima atrodyti, kad geriau nebegyventi, kad tik netektų jausti. Ne viskas ką darom pasiseka, ne viskas ko imamės atneša teigiamų rezultatų, ir taip, jausmas, kad esma nevykėliai, kad mums neišeina kažko padaryti labai slegia ir atima ryžtą, bet pasiduoti negalima. REikia bandyti, nes niekada nežinai iš kelinto karto pavyks. Tikiu, kad jėgų mažai ir tikėjimo mažai, bet tikiu ir tuo, kad dar yra išeičių ir tikiu, kad užteks jėgų. Ar turi artimą žmogų su kuriuo galėtum daintis mintimis? Minėjai, kad pakeitus mokyklą atsirado draugų, ar jų tarpe yra žmogus kuriuo pasitiki? Gal yra kažkas iš artimų giminių, kuriais pasitiki?
*



Taip, yra daug draugų, kuriais galėčiau pasitikėti. Vienas žmogus ypač. Bet man tiesiog pačiai sunku kažkuo pasitikėti. Aš mieliau užsidarau savyje, tiesiog atrodo, kad kiti privalo matyti mane laimingą...
Metaxxxa
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 21, 00:06)
Taip, yra daug draugų, kuriais galėčiau pasitikėti. Vienas žmogus ypač. Bet man tiesiog pačiai sunku kažkuo pasitikėti. Aš mieliau užsidarau savyje, tiesiog atrodo, kad kiti privalo matyti mane laimingą...
*



O kaip manai kas nutiks jei jie tave pamatys nelaimingą, kas nutiks jei atsiversi kažkam?
Pareigyte
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 20, 23:45)
Nebeturiu svajonių. Turėjau, bet man įkalė į galvą, kad aš jų nepasieksiu, nes esu beviltiška. Aš tuo ir patikėjau..
*



O apie ką anksčiau svajodavai, kol dar neįkalė į galvą apie nesėkmę? Ką tau patinka daryti? ir ką sekasi gerai daryti?
Ajste
Privertet susimastyti apie gyvenimo prasme ax.gif Berods ir nebe jaunikle ir patirties gyvenimiskos siek tiek yra, o tikslios gyvenimo prasmes nezinau. Kogero teisingiausia sakyti, kad ja kuriuosi savo darbais, siekiais, visu tuo bandau iprasminti savo gyvenima, pateisinti buvima cia. Bet jei iki paskutiniosios nesuprasiu gyvenimo prasmes, ar tai reiks, kad mano gyvenimas beprasmis? Manau ne smile.gif Kiekvienas palieciam daugybe kitu gyvenimu ir galim net nezinoti kaip mus kazkas myli, kokie brangus jiems esame. Juk ir patys retai susimastome apie tokius dalykus, deja dazniausiai per laidotuves, kai zmogus jau isejes pradedam mastyti, kad jis buvo daugiau nei tik zmogus.
O del to, kad tau tavo seima kala i galva jog esi beviltiska ir niekam tikusi, tai du pastebejimai: 1 - ka jie tokio super nuostabaus gyvenime nuveike, kad gali tave vertinti? 2 - tai, kad tu vis dar esi cia, kad po truputi kapstaisi, judi i prieki, ieskai kazko yra daug, ne visi tavo padety sulaukia 18, itariu tavo artimieji, kurie renkasi silpnesni uz save islieti pagiezai, pykciui, viduj patys yra silpni ir neistvertu ne puses to, ka istveri tu.
Galeciau banaliai aiskinti, kad ir blogiau gyvenime buna, pasakoti apie badaujancius Afrikos vaikus, karuose zustanciu nekaltuosius...bet ne, visiem mum savas skausmas arciau dusios. Tikiuosi tas skausmas nors siek tiek atlegs cia issikalbejus, pamatysi, kad ne tokia jau tu ir beviltiska mirksiukas.gif
Grazute Venera
Sharking, tavo mintys tave visiskai sugraus jei taip maitinsi jas ! tuoj pat turi pasakyti joms 'stop' ir kreipti savo mastyma NAUJA LINKME. Is pradziu bus nepatogu, su laiku atrasi, kad tai veikia. Gyvenimas yra toks koki ji matome per savo patyrimu akinius. Sutik, kad kai imi sportuot, tai net bloga nuo 'negaliu', bet su laiku vis stipreji ir gauni daug teigiamo is sporto. Tas pats ir su tavo mintimis. Atsiribok nuo tevu, gyveni nesveikoje aplinkoje, tavo darbas dabar kuo labiau stipreti ir nesileist gniuzdomai. Vilniaus meras irgi augo alkoholiku seimoje, o paziurek kokia is jo asmenybe, kiek daug pasieke savo jegomis. Budama 25 metu irgi verkiau i pagalve, nes visos drauges buvo istekejusios, o as .. man nesiseke ! gyvenau dideleje neviltyje ir tik pakeitus mastyma, emiau pasitiket savimi, istekejau, ir dabar man pavydi visos drauges. Ilgai neradau darbo po universiteto (buvau juodoj neviltyje 8 menesius... ), o po keliu metu jau buvau pasiekusi aukstumas karjeroje. Viskas praeina, jei nenuleidi ranku, jei ieskai iseities, ja rasi. Tavo vietoje:
ieskociau psichologines paramos grupes
skaityciau idomias knygas
nepriimciau liguistos mamos kritikos, ji turi daug problemu, su kuriomis ji nesusitvarko ir griebiasi gerimo
laisva laika skirciau kalbos tobulinimui ir ieskociausi universiteto uzsienyje.
Min 10 kartu per diena stabdyk savo juodas mintis. Kai tik jos arteja, tuomet sakyk joms Stop ir uzsiimk veikla kuri tave grazintu is minciu i realybe.

Is pradziu sunku, bet tik isivaziavusi ir pajutusi pirmus sekmes apsilankymus tau taps tai vis maloniau.
Prisimink, kad darant viskas imanoma. Gailedama saves tu lieki tam paciam nevilties taske. Ir tik nuo taves priklauso kuri puse laimes (pozityvioji ar negatyvioji) - laimes ta kuria maitinsi mirksiukas.gif
Sharking.
QUOTE(Metaxxxa @ 2012 11 20, 23:11)
O kaip manai kas nutiks jei jie tave pamatys nelaimingą, kas nutiks jei atsiversi kažkam?
*



Tiesiog, man pastoviai priekaištauja, kad aš išlepus ir negaliu būti nelaiminga. O jau nuo tų priekaištų man rimtai bloga..

QUOTE(Pareigyte @ 2012 11 20, 23:55)
O apie ką anksčiau svajodavai, kol dar neįkalė į galvą apie nesėkmę? Ką tau patinka daryti? ir ką sekasi gerai daryti?
*



Svajodavau apie ateitį. Dėliojau savo ateities pagrindus nuosekliai. Bet tas svajones paleidau vėjais. Dabar man rimtai nieko nebepatinka daryti. Ir niekas nesiseka. Jei ką pradedu, viską metu ir kaip visada nusivyliu savimi.. unsure.gif



Ačiū, kad nesmerkiat. 4u.gif

Ameera
Labai tvirtai žinau vieną gyvenimo dėsnį - jei būna labai labai juoda, po to būna labai labai šviesu. Na ir atvirkščiai. Todėl visad žinau ko tikėtis pagal esamą situaciją.
Ir dėl to garantuoju, kad viskas susitvarkys Tau, pasieksi daug ir būsi laiminga mirksiukas.gif
Ramunita
o už ką tave smerkti?
Metaxxxa
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 21, 18:28)
Tiesiog, man pastoviai priekaištauja, kad aš išlepus ir negaliu būti nelaiminga. O jau nuo tų priekaištų man rimtai bloga..
Svajodavau apie ateitį. Dėliojau savo ateities pagrindus nuosekliai. Bet tas svajones paleidau vėjais.  Dabar man rimtai nieko nebepatinka daryti. Ir niekas nesiseka. Jei ką pradedu, viską metu ir kaip visada nusivyliu savimi.. unsure.gif
Ačiū, kad nesmerkiat.  4u.gif
*



Svajok ir įkalk sau į galvą, kad gali. Niekas kitas geriau už tave negali pasayti ką tu gali ir ko ne, tik tu pati. Tad įrodyk pati sau, kad gali pasiekti tai ko trokšti. Tikėk savimi.

Beje jei dar jausi poreikį būti išklausyta ir išgisrta, yra tam jaunimo linijos telefonas 880028888 www.jaunimolinija.lt Nelik viena su savo demonais galvoje. Sekmes.
red40
Vaike, norėčiau tau padėti, bet pasakyk kuo? Labai gerai, kad išsipasakoji. Matai, yra žmonių, kurie tave supranta čia. Tikriausiai yra ir kažkur šalia tavęs. Atidžiai pasižiūrėk. Užsirašyk ant lapo ir pasikabink ant sienos ,,VISADA TAIP NEBUS". Būna dienų liūdnų ir linksmesnių. O šitas užrašas tinka visiems gyvenimo atvejams. Net jeigu laimėsi milijoną - pažiūrėk į tą užrašą, jeigu bus labai sunku - taip pat pažiūrėk. Visada galima rasti išeitį. Tik neužsidaryk, pasipasakok patikimam žmogui kas tau ant dūšios guli. Pagaliau čia pasipasakok.
Amedea
QUOTE(red40 @ 2012 11 22, 17:25)
,,VISADA TAIP NEBUS".
*


Labai sutinku drinks_cheers.gif paauglystė pats sunkiausias laikotarpis, ieškojimas savęs.. na, bet tas kažkada praeis, susirasi mylima žmogų, antra puselę kuri su tavim visuomet bus ir palaikys. Tada ateis ir ta diena kada paliksi tėvų namus, susilauksi vaikų.. na visi gražiausi metai dar prieš akis mirksiukas.gif
Sharking.
Ačiū Jums. Ačiū, kad leidžiat išsipasakoti, manau tai geriausia Jūsų pagalba. Kažkuri klausė už ką mane smerkti. Tiesiog jau rimtai pripratau nuolat būti smerkiama, atrodo, viskas, ką darau yra smerktina. unsure.gif
*gitagita*
Sveikute,labai tave uzjauciu del tokios sunkios situacijos,banalu,bet pakartosiu ka ir daugelis jau cia sake-visada taip nebus.
tau jau 18,nezinau ar jau baigei vidurine,ar baigineji dabar,bet pabandyk susirasti koki darbeli vakarais,ar vaikuti koki padabot,ar pavalyt kazkur kazka,tuo paciu istruksi is namu ir uzsidirbsi kazkiek pinigeliu.baigusi vidurine galetum isvaziuoti kazkur i uzsieni,istosi studijuoti,taip pat koki darbeli susirasi,isbrisi is to purvo kuriame esi dabar ir duodu 100% garantija,kad pakeisi savo gyvenima visai kitu kampu.nes jei tu liksi toj pacioj aplinkoj,tarp tu paciu zmoniu,jie tave zlugdys toliau,zemins,skaudins,nes tu jau pasidavei ju itakai.
kai bus labai sunku,nelaikyk visko savyje,issiliek,rasyk i foruma,paskambink i jaunimo linija,bendrauk su kazkuo,pasnekek,papasakok,nebijok,tu turi teise buti isklausyta.turi teise verkti,pykti,nekesti.bet nepamirsk,kad tu turi didiziausia teise-GYVENTI.ir dabar atejo laikas,kai tu gyvenima turi kurti pati.pasistenk del saves,mylek save ir neleisk,kad blogi zmones nuodytu tave toliau.

sekmes tau 4u.gif jei bus labai sunku,visada gali parasyti kad ir man i az smile.gif
Gytis`
Saunuole, kad pradejai ieskoti iseities is susidariusios situacijos. Tai pirmas zingsnis i geresni rytoju. Vienam paaugliui ganetinai sunku susitvarkyti su didelemis problemomis, o ypac psichologinemis, todel siulyciau visgi kreiptis i specialistus ir pabandyti jiems atsiverti. Gali pradeti nuo savo mokyklos soc. darbuotojos. Bus lengviau bendrauti. Taip, tai padaryti sunku, taciau jie tikrai nesmerks, o priesingai pades, bei patars kaip kovoti su savo demonais. Kitas dalykas ka reiketu padaryti, tai uzsiimti megstama veikla. As net neabejoju jog esi gabi kazkioje srityje. Ties ja ir susikoncentruok. Taip bus lengviau rasti bendraminciu, praplesti draugu rata, bei atsitraukti nuo blogu minciu.
Taip pat galetum ir cia daugiau papasakoti paie save. Galbut atsiras zmoniu, sioje mazoje bendruomeneje, su kuriais galesi pasneketi apie kazka pozityvaus. Arba tiesiog papasakoti kaip praejo diena ir pan. Kas pasiseke, kas nepasiseke. Atsimink, kad nereikia buti tobulam. Niekas ir nera toks.
ada21lt
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 23, 22:03)
Ačiū Jums. Ačiū, kad leidžiat išsipasakoti, manau tai geriausia Jūsų pagalba. Kažkuri klausė už ką mane smerkti. Tiesiog jau rimtai pripratau nuolat būti smerkiama, atrodo, viskas, ką darau yra smerktina.  unsure.gif
*


KAd tu zinotum kiek panasiu i tave, tik dauguma tai slepia ir vaidina laimingais 4u.gif .
Beveik kiekvienas yra pagalvojas koks gyvenimas beprasmis ir kaip sunku ir nuvertina save ir t.t. Bet jei ta praeisi , sustipresi, igysi patirties, jei tai vyksta tavo gyvenime, tai turi kazokia prasme, gal dar jos nematai , nesupranti, bet su laiku suprasi . Nieko be priezasties nebuna. Jei pasigilinsi i garsiu zmoniu biografijas, dauguma ju isgyveno labai sunkias vaikystes, kad kazka didelio gyvenime pasiekti ar susikurt, gal ir reikia labai daug patirti? O gyvenimo prasme pirmiausia ir yra pats gyvenimas, koks jis bebutu siuo metu. Gyvenimas kaip jura nuolat keiciasi, nuolat banguoja. Net nepajusi ,kai iseisi is tevu namu, atsipusi , gal kazka studijuosi, gal dirbsi ir kursi savo gyvenima, toki ,kokio tu nori. 4u.gif As irgi paskutinius metus kol baigiau mokykla sunkiai istveriau, pykomes su mama, viskas atrode taip blogai.... ir viskas senai baigesi ir su mama sutariam ir as savo seima turiu ir nebekreipiu demesio kas ka sako, bet aisku nemeluosiu daug randu like , daug komleksu ir daug darbo reikia su savim biggrin.gif
Sharking.
4u.gif

Man taip nedrąsu prašyti, bet gal vis dėlto galėčiau kam nors išsilieti į PM? Man taip sunku šį vakarą pasidarė, bet nežinau kodėl. unsure.gif
Gytis`
Zinoma.
Ameera
Manau, kad gali rašyti bet kam, kas tave palaiko šioje temoje smile.gif
Droo
kokia tu visgi stipri...bendrauk, kalbėk, skųskis...taip išsiliesi, ju niekas tavęs čia nepažįsta...pati pirmoji pagalba ir yra kalbėtis mirksiukas.gif
Melyne™
Kai pagalvoji 18 metu dar tik visas gyvenimas prasideda, bet kai nebuvo jokio grazaus ir darnaus pavyzdzio seimoje, nenuostabu kad tokios savijautos autore ir kad tokios mintys kankina unsure.gif bet tikrai manau, kad viskas pradetu tvarkytis ir eiti tik geryn, jei autore iseitu gyventi atskrai...ar tai imanoma? o kaip universitetas, bendrabutis ar yra tokia galimybe? ar gal pas kokia mociute ar giminaite...taip pat situacija pataisytu kokia simpatija 4u.gif kai turi del ko gyventi tai ir pats nori gyventi biggrin.gif 18 metu...viskas dar tik pries akis 4u.gif stiprybes 4u.gif
winona
Sharking>> iš kurio miesto esi? Manau net daugelyje miestelių poliklinikose yra psichologai, tikrai vertėtų apsilankyti, duotų patarimų, išklausytų ir padėtų kaip specialistai. Be to, lankantis poliklinikoje pas psichologą įrašai medicinos kortelėje nedaromi mirksiukas.gif
jei norėtum dažniau pasipasakoti ar tiesiog pakalbėti apie bet ką, net ne apie tai, galim susirašyti per skype, o jei tu kaunietė galim ir pasivaikščiot pakalbėti drauge wink.gif jei bus noro parašyk į pm. smile.gif
Idomii
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 21, 00:11)
Rašau. Kodėl? Nežinau. Aš nesiekiu dėmesio, bet man iš tiesų labai labai reikia žmogiško ryšio, palaikymo, galbūt net paskatinimo. Paskatinimo į gyvenimą. Net nežinau nuo ko pradėti. Aš nebegaliu visko laikyti savyje. Aš privalau viską išlieti, kol sau nepasidariau galo. Emocijos lenda pe kraštus jau. Ir manau čia geriausia vieta. Tiesiog Jūs manęs nepažįstat, nematot, aš Jūsų irgi. Pradžiai galbūt tai geriausias pasirinkimas.  Taigi pati pradžia. Vaikystė. Tėčio netekau dar būdama labai  maža. Kažkur 1.5 metų. Kai man buvo maždaug 4 metai, į mūsų šeimą atėjo patėvis. Ir jis, ir mama daug dirbdavo, ypač naktimis. Mane palikdavo su broliu. Jis mane pastoviai mušdavo, šaipydavos o ne kartą yra ir seksualiai priekabiavęs. Taip tęsėsi gan ilgai. Vėliau mama su patėviu pradėjo išgerinėti. Kas vakarą. Aš ir taip buvau nepasitikinti savimi, kupina baimių, o kai prasidėdavo pykčiai namuose, man būdavo labai sunku. Nuolatinė baimė, įtampa. Niekada neturėjau draugų. Buvau viena. Brolis mušė, o kai kam nors pasiskųsdavau, sakydavo, kad pati kalta esu. Kokių 15 metų aš pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės. Aš suvokiau, kad mano gyvenimas prasmės neturi. Aš toliau gyvenau baimėje. Bijojau mamos. Bijodavau gauti blogą pažymį, ar ką ne taip padaryti. Ir vėl nuolatinė įtampa, baimė. Bet mama su patėviu gerti nenustojo. Iš tiesų jie niekada nebūdavo ir nėra visiški alkoholikai. Jie turi darbą, bet geria beveik kas vakarą, o tada prisiknisinėja. Tada aš visuomet būnu ne vietoj ir ne laiku. Pradėjau maištauti. Manim per daug buvo susirūpinę mokytojai, psichologai, socialinė pedagogė. Bet jiems nieko nepvyko išpešti. Tiesiog man buvo kalama į galvą, kad aš negaliu liūdėti. Aš privalau būti laiminga, todėl beveik visą gyvenimą gyvenu su kauke. Net ir mokykloj pasimetinėjau, kad man viskas gerai.Vienu metu patyriau labai dideles patyčias. Tuo metu, kai man draugų labai trūkdavo.  Kol galiausiai. Galiausiai pyktį pradėjau nukreipinėti į save. Taip, aš save pradėjau žaloti. O su laiku ir galvoti apie savižudybę. Daug kartų norėjau, bet... Aš sustodavau. Aš tikėjau, ir dar turėjau vilties. Vasarą buvau bandžius žudytis. Pirmą kartą išdrįsau. Nepavyko. Ir gaila. Dabar man 18. Mokytis kaip niekad sunku. Gyvenimo prasmės neradau. Noriu numirti. Save dar vis žaloju. Lygtais pakeičiau mokyklą, turiu draugų, pakankamai. Bet. Mama dar vis geria. Būtent šią sekundę aš vėl sėdžiu su ašarom, nes ji mane užsipuolė. Ji vėl prigėrus pradėjo rėkauti ant manęs dėl smulkmenos. Vėl su patėviu pykstasi dėl manęs. Aš vėl visiem kliūtis. Tiesiog. Aš nebegaliu. Noriu dingti iš čia. Dabar aš jau rimtai. Ačiū, kas išklausė, ir maldauju nepasmerkit. Man ir taip labai labai sunku.
*


Zinai ka daryciau tavo vietoje? Baigciau mokykla, liko nebedaug juk, tada padirbciau bet kur bet kuo kad tik susitaupyt, bandyciau istot i koki australijos univera, ar siaip emigruot ten kur silta ir visi sypsos ir rankele pamojuociau visiems, ir gyvenciau gerai nes tureciau kojas ir galva ir didziuociaus savim kad atsistojau ant koju. Siek tiek pakentek, sukurk plana kaip dingt is ten ir busi laisvas zmogus, o jie tegul edas tarpusavy kol nesues galutinai, o tu mergyt pirmyn...

Papildyta:
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 24, 23:38)
4u.gif

Man taip nedrąsu prašyti, bet gal vis dėlto galėčiau kam nors išsilieti į PM? Man taip sunku šį vakarą pasidarė, bet nežinau kodėl.  unsure.gif
*


Tikrai gali rasyti man!
Niiija
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 20, 23:11)
Rašau. Kodėl? Nežinau. Aš nesiekiu dėmesio, bet man iš tiesų labai labai reikia žmogiško ryšio, palaikymo, galbūt net paskatinimo. Paskatinimo į gyvenimą. Net nežinau nuo ko pradėti. Aš nebegaliu visko laikyti savyje. Aš privalau viską išlieti, kol sau nepasidariau galo. Emocijos lenda pe kraštus jau. Ir manau čia geriausia vieta. Tiesiog Jūs manęs nepažįstat, nematot, aš Jūsų irgi. Pradžiai galbūt tai geriausias pasirinkimas.  Taigi pati pradžia. Vaikystė. Tėčio netekau dar būdama labai  maža. Kažkur 1.5 metų. Kai man buvo maždaug 4 metai, į mūsų šeimą atėjo patėvis. Ir jis, ir mama daug dirbdavo, ypač naktimis. Mane palikdavo su broliu. Jis mane pastoviai mušdavo, šaipydavos o ne kartą yra ir seksualiai priekabiavęs. Taip tęsėsi gan ilgai. Vėliau mama su patėviu pradėjo išgerinėti. Kas vakarą. Aš ir taip buvau nepasitikinti savimi, kupina baimių, o kai prasidėdavo pykčiai namuose, man būdavo labai sunku. Nuolatinė baimė, įtampa. Niekada neturėjau draugų. Buvau viena. Brolis mušė, o kai kam nors pasiskųsdavau, sakydavo, kad pati kalta esu. Kokių 15 metų aš pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės. Aš suvokiau, kad mano gyvenimas prasmės neturi. Aš toliau gyvenau baimėje. Bijojau mamos. Bijodavau gauti blogą pažymį, ar ką ne taip padaryti. Ir vėl nuolatinė įtampa, baimė. Bet mama su patėviu gerti nenustojo. Iš tiesų jie niekada nebūdavo ir nėra visiški alkoholikai. Jie turi darbą, bet geria beveik kas vakarą, o tada prisiknisinėja. Tada aš visuomet būnu ne vietoj ir ne laiku. Pradėjau maištauti. Manim per daug buvo susirūpinę mokytojai, psichologai, socialinė pedagogė. Bet jiems nieko nepvyko išpešti. Tiesiog man buvo kalama į galvą, kad aš negaliu liūdėti. Aš privalau būti laiminga, todėl beveik visą gyvenimą gyvenu su kauke. Net ir mokykloj pasimetinėjau, kad man viskas gerai.Vienu metu patyriau labai dideles patyčias. Tuo metu, kai man draugų labai trūkdavo.  Kol galiausiai. Galiausiai pyktį pradėjau nukreipinėti į save. Taip, aš save pradėjau žaloti. O su laiku ir galvoti apie savižudybę. Daug kartų norėjau, bet... Aš sustodavau. Aš tikėjau, ir dar turėjau vilties. Vasarą buvau bandžius žudytis. Pirmą kartą išdrįsau. Nepavyko. Ir gaila. Dabar man 18. Mokytis kaip niekad sunku. Gyvenimo prasmės neradau. Noriu numirti. Save dar vis žaloju. Lygtais pakeičiau mokyklą, turiu draugų, pakankamai. Bet. Mama dar vis geria. Būtent šią sekundę aš vėl sėdžiu su ašarom, nes ji mane užsipuolė. Ji vėl prigėrus pradėjo rėkauti ant manęs dėl smulkmenos. Vėl su patėviu pykstasi dėl manęs. Aš vėl visiem kliūtis. Tiesiog. Aš nebegaliu. Noriu dingti iš čia. Dabar aš jau rimtai. Ačiū, kas išklausė, ir maldauju nepasmerkit. Man ir taip labai labai sunku.
*


kokia tu jaunutė, o tiek patyrei visko, bet kabinkis į gyvenimą juk taip surėdyta kad po tamsos ateina šviesa, stenkis nepasiduoti, gal turi širdies draugą į kurį galėtai atsiremti? giminaičių pusseserių ar pusbrolių? Jei nori pasikalbėti pasiguosti drąsiai gali rašyti man į a.ž., aš auginu tavo metų sūnų rasim bendrą kalbą tikrai wink.gif
Sharking.
Ačiū už palaikymą. 4u.gif
Kai bus sunku, parašysiu Jums, bet dabar žiauriai prastai su sveikata. Žiauriai.. Ir viskas nervinio pobūdžio. Jei taip ir toliau, palūšiu ir fiziškai....

Beje, kažkuri klausė iš kur aš. Aš iš Vilniaus. O dėl psichologų. Esu nuėjusi. Bet negalėjau.. Negalėjau kažka visko pasakoti, tarsi praradau kalbos dovaną.. Galbūt pabandysiu dar kartą nueiti, bet bijau vėl susimauti. unsure.gif
Gytis`
Tu tikrai nesusimovei, nes atsiverti reikia laiko ir tai visai naturalu. Beje labai svarbus geras tarpusavio rysys ir su paciu psichologu, tai irgi daug ka itakoja. Taip pat siulau nebedelsti ir kreiptis pas profesionalus, nes kaip ir minejai esi ties paluzimo riba. Nebesikankink. Ne visas, iskilusias problemas, mes galim patys issispresti, o tuo labiau nuo ju pabegti ir tame nera nieko gedingo.
Luttuke
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 28, 16:27)
Ačiū už palaikymą.  4u.gif
Kai bus sunku, parašysiu Jums, bet dabar žiauriai prastai su sveikata. Žiauriai.. Ir viskas nervinio pobūdžio. Jei taip ir toliau, palūšiu ir fiziškai....

Beje, kažkuri klausė iš kur aš. Aš iš Vilniaus. O dėl psichologų. Esu nuėjusi. Bet negalėjau.. Negalėjau kažka visko pasakoti, tarsi praradau kalbos dovaną.. Galbūt pabandysiu dar kartą nueiti, bet bijau vėl susimauti.  unsure.gif
*



Labas smile.gif

Turiu supratima apie tai kaip jautiesi. Priezastys kitokios, bet dar labai gerai prisimenu ta jausma, kai niekas atrodo, kad nebeturi prasme, o gyventi taip skauda, kad to ima nebesinoreti. Ir butent psichologines bedos labai atsiliepia ir fizinei sveikatai. Buvo dienu, kai is lovos negaledavau islipti, o ta padarydavau tik del to, kad vaikui reikedavo valgyti padaryti. Kai man budavo be proto blogai, isjudindavo tik kazkokia pareiga...
Dar apie sveikata... Kai pradedi depresuoti, organizmui ima trukti kaikuriu medziagu, o tai dar labiau blogina savijauta (tiek fizine, tiek psichologine) ir atrodo viskas dar blogiau. Kazkiek gali pagelbeti magnis su b6 vitaminu, jonazoliu arbata, valerijonas, jei esi susinervinusi (o ir miegasi geriau). O bent jau man kai budavo sakes kaip blogai, tai meigas budavo vienintelis dziaugsmas. Ta proga ir nesinoredavo is lovos lipti smile.gif

Galiu pasakyti ka as dariau... Visu pirma stengdavausi pagauti save iki ikritimo i visiska duobe kol dar yra bent kiek jegu kazka daryti. Ir tiesiog priversdavau save kazkuo uzsiimti: nueiti kazkur pabendravimas su kokiu maloniu zmogumi, paskaityti kazka pozityvaus, susitvarkyti namus, nueiti pasivaikscioti ir pan. Ki man galu gale dasilo ant kike pavojingos tos blogos busenos tiesiog ieskodavau pagalbos. Budavo guliu lovoje, apsiklojusi, kad butu silta ir saugu ir rasau sms kazkam is draugu, kad man labai chrienova.... Ir kas faina - tos pagalbos sulaukdavau smile.gif Anksciau buvau labai uzdaras zmogus, slepdavau emocijas, bijodavau kalbeti, bet pavyko to atsikratyti.

Dar, tu neprivalai atrodyti laiminga, bet... kartais verta sypsotis kai norisi verkti. Karta, kai labai nebuvo nuotaikos prisiminiau viena pasiulyma: iseiti i gatve ir sypsotis kiekvienam praeiviui ziurint i akis. Po 20 min pasibastymo gryzau namo kone strakaliodama su tikra (ne dirbtine) sypsena iki ausu. Buvo labai linksma smile.gif

BEje, as vilniete smile.gif

P.S. tu gali pakeisti savo gyvenima taip kaip nori, tu turi tam viska ko tau gali prireikti, nes tuos resursus turi kikevienas zmogus.
karapuzike
skaitau ir galvoju .... tu į viską žiūri perdėtai, tau atrodo, kad tu pati svarbiausia šiam pasaulyje, viskas sukasi tik apie tave... realiai žmonės yra per daug susirūpinę savo reikalais, kad į tave žiūrėtų per padidinamą stiklą ir tau nereikia prieš nieką nieko vaidinti. Jei tau nėr nuotaikos, tai parodyk visiems liežuvį, jei tu nori verkti - nu tai ir verk. Jei pikta - įspirk į sieną. Negniaužk savyje jausmų dėl kitu, įvaizdžio , ar šiaip dėl idėjos..... čia visų pirma
o po to nereikalauk iš kitų daugiau nei pati duodi ...
Pvz tavo tėvai. Sakai jie geria, bet nėra alkocholikai . Taigi ... o ar ne perdedi ? Labai daug žmonių vakare po darbo įsipila taurę vyno ir tai nėra gėrimas.
kabinėjasi prie tavęs ? O dėl ko ? nepasidėjei savo daiktų į vieta ? Negražiai šneki ? ... toks jų darbas . Jie tave auklėja , nes nori, kad tu užaugtum ,graži, tvarkinga, išsilavinusi, mandagi, kulturinga ... Kai jie tave kritikuoja ir tu supyksti, tai pagalvok... o tu savo vaikus dėl to paties nekritikuosi ?

Mano patarimas tik toks - NUIMK GAZĄ IR ATSIPALAIDUOK . Mažiau reikalauk ir iš savęs ir iš kitų.

bijai gauti blogą pažimį ? bijai neturėti draugų ? o tau ne dzin ? nu šiandien nepasiseks - rytoj išsitaisysi. Realiai mes visą gyvenimą bijom "blogų pažymių" .... mokykloj, universitete.... darbe ...
o draugai yra ne tie, dėl kurių tu neriesi iš kailio , o tie, kuri tave myli ir linksmą, ir liūdną ir su didele sloga ir su spuogu ant nosies. O jei tokių neturi - palauk atsiras. Įstosi studijuoti, gal tau bus kokia tavo kambariokė , gal tai bus mergina, kuriai tu gatvėje padavei ranką, kai ji pargriuvo, o gal tai bus tavo būsima bendradarbė.... bet ji tikrai BUS
Luttuke
Patiko paskaityti, tik sarasa reiktu savo pasidaryti smile.gif

100 dalyka ka turi padaryti per gyvenima
winona
QUOTE(karapuzike @ 2012 11 29, 11:24)
skaitau ir galvoju .... tu į viską žiūri perdėtai, tau atrodo, kad tu pati svarbiausia šiam pasaulyje, viskas sukasi tik apie tave... realiai žmonės yra per daug susirūpinę savo reikalais, kad į tave žiūrėtų per padidinamą stiklą ir tau nereikia prieš nieką nieko vaidinti. Jei tau nėr nuotaikos, tai parodyk visiems liežuvį, jei tu nori verkti - nu tai ir verk. Jei pikta - įspirk į sieną. Negniaužk savyje jausmų dėl kitu, įvaizdžio , ar šiaip dėl idėjos..... čia visų pirma
o po to nereikalauk iš kitų daugiau nei pati duodi ...
Pvz tavo tėvai. Sakai jie geria, bet nėra alkocholikai . Taigi ... o ar ne perdedi ?  Labai daug žmonių vakare po darbo įsipila taurę vyno ir tai nėra gėrimas.
kabinėjasi prie tavęs ? O dėl ko ? nepasidėjei savo daiktų į vieta ? Negražiai šneki ?  ... toks jų darbas . Jie tave auklėja , nes nori, kad tu užaugtum ,graži, tvarkinga, išsilavinusi, mandagi, kulturinga ... Kai jie tave kritikuoja ir tu supyksti, tai pagalvok... o tu savo vaikus dėl to paties nekritikuosi ?

Mano patarimas tik toks - NUIMK GAZĄ IR ATSIPALAIDUOK . Mažiau reikalauk ir iš savęs ir iš kitų.

bijai gauti blogą pažimį ? bijai neturėti draugų ?    o tau ne dzin ?  nu šiandien nepasiseks - rytoj išsitaisysi. Realiai mes visą gyvenimą bijom "blogų pažymių" .... mokykloj, universitete.... darbe ...
o draugai yra ne tie, dėl kurių tu neriesi iš kailio , o tie, kuri tave myli ir linksmą, ir liūdną ir su didele sloga ir su spuogu ant nosies. O jei tokių neturi - palauk atsiras. Įstosi studijuoti, gal tau bus kokia tavo kambariokė , gal tai bus mergina, kuriai tu gatvėje padavei ranką, kai ji pargriuvo, o gal tai bus tavo būsima bendradarbė.... bet ji tikrai BUS
*


kažkaip pasivaideno, kad jūs kažkaip ne taip supratote šią situaciją. Pirmiausiai kiekvienas žmogus į viską, kas susiję su juo žiūri gan smulkmeniškai, o čia paauglystė, nežinau kaip asmeniškai jūsų prabėgo, bet vaje, aš į saviškę grįžti nenorėčiau. Esmė ta, kad jaunam žmogui labai reikia palaikymo, supratimo, draugai šeimos neatstos, pati savęs ji nenuramins ir nepaprotins. Neigiami šeimos santykiai labai stipriai veikia ne tik jauną žmogų, bet ir suaugusį, nes iš esmės tai pirmieji svarbūs santykiai- su šeima ir tai įtakoja santykį ir su kitais vėliau. Juk ji nesusigalvoja sau bėdų, kurių nėra, jai sunku, nes žmonės, kurie turėtų ja rūpintis ir mylėti, palaikyti, ją nuolat tujina ir deda į šuns dienas. O tai traumuoja, patikėkit. Deja, bet ne visada žmonės, kurie labiausiai tave myli, yra tavo šeima smile.gif
Vestne
Po tamsios nakties visada pakyla saulė. VISADA. Tiesiog palauk, kol tavo saulė pakils, patikėk, jau greitai.
Niiija
QUOTE(karapuzike @ 2012 11 29, 12:24)
skaitau ir galvoju .... tu į viską žiūri perdėtai, tau atrodo, kad tu pati svarbiausia šiam pasaulyje, viskas sukasi tik apie tave... realiai žmonės yra per daug susirūpinę savo reikalais, kad į tave žiūrėtų per padidinamą stiklą ir tau nereikia prieš nieką nieko vaidinti. Jei tau nėr nuotaikos, tai parodyk visiems liežuvį, jei tu nori verkti - nu tai ir verk. Jei pikta - įspirk į sieną. Negniaužk savyje jausmų dėl kitu, įvaizdžio , ar šiaip dėl idėjos..... čia visų pirma
o po to nereikalauk iš kitų daugiau nei pati duodi ...
Pvz tavo tėvai. Sakai jie geria, bet nėra alkocholikai . Taigi ... o ar ne perdedi ?  Labai daug žmonių vakare po darbo įsipila taurę vyno ir tai nėra gėrimas.
kabinėjasi prie tavęs ? O dėl ko ? nepasidėjei savo daiktų į vieta ? Negražiai šneki ?  ... toks jų darbas . Jie tave auklėja , nes nori, kad tu užaugtum ,graži, tvarkinga, išsilavinusi, mandagi, kulturinga ... Kai jie tave kritikuoja ir tu supyksti, tai pagalvok... o tu savo vaikus dėl to paties nekritikuosi ?

Mano patarimas tik toks - NUIMK GAZĄ IR ATSIPALAIDUOK . Mažiau reikalauk ir iš savęs ir iš kitų.

bijai gauti blogą pažimį ? bijai neturėti draugų ?    o tau ne dzin ?  nu šiandien nepasiseks - rytoj išsitaisysi. Realiai mes visą gyvenimą bijom "blogų pažymių" .... mokykloj, universitete.... darbe ...
o draugai yra ne tie, dėl kurių tu neriesi iš kailio , o tie, kuri tave myli ir linksmą, ir liūdną ir su didele sloga ir su spuogu ant nosies. O jei tokių neturi - palauk atsiras. Įstosi studijuoti, gal tau bus kokia tavo kambariokė , gal tai bus mergina, kuriai tu gatvėje padavei ranką, kai ji pargriuvo, o gal tai bus tavo būsima bendradarbė.... bet ji tikrai BUS
*


Ar viską perskaitėte ką rašė ši panelė? Problema yra šeimoje, ir tikrai žiūri neperdėtai, tai vaikas užaugęs be nuoširdžios meilės, nes jos artimiems žmonėms buvo kitokių reikalų.
karapuzike
QUOTE(winona @ 2012 11 29, 18:09)
kažkaip pasivaideno, kad jūs kažkaip ne taip supratote šią situaciją. Pirmiausiai kiekvienas žmogus į viską, kas susiję su juo žiūri gan smulkmeniškai, o čia paauglystė, nežinau kaip asmeniškai jūsų prabėgo, bet vaje, aš į saviškę grįžti nenorėčiau. Esmė ta, kad jaunam žmogui labai reikia palaikymo, supratimo, draugai šeimos neatstos, pati savęs ji nenuramins ir nepaprotins. Neigiami šeimos santykiai labai stipriai veikia ne tik jauną žmogų, bet ir suaugusį, nes iš esmės tai pirmieji svarbūs santykiai- su šeima ir tai įtakoja santykį ir su kitais vėliau. Juk ji nesusigalvoja sau bėdų, kurių nėra, jai sunku, nes žmonės, kurie turėtų ja rūpintis ir mylėti, palaikyti, ją nuolat tujina ir deda į šuns dienas. O tai traumuoja, patikėkit. Deja, bet ne visada žmonės, kurie labiausiai tave myli, yra tavo šeima smile.gif
*




QUOTE(Niiija @ 2012 11 30, 01:08)
Ar viską perskaitėte ką rašė ši panelė? Problema yra šeimoje, ir tikrai žiūri neperdėtai, tai vaikas užaugęs be nuoširdžios meilės, nes jos artimiems žmonėms buvo kitokių reikalų.
*




Na nereikia pykti, jei mano nuomonė kitokia.
o mano nuomonė tikrai yra tokia, kad problema ne šeimoje o pačioje mergaitėje. iš mažų smulkmenų viskas susideda.... jei tėvam būtų ji vienodai, tai jie į ją visai dėmesio nekreiptų .. eik kur nori, daryk ką nori, gauk kokius nori pažymius... o pagal jos pasakojimą tai aišku, kad jie rūpinasi, klausinėja, domisi ... tik pačiai panelei atrodo, kad jie KABINĖJASI . tai grynas paaugliškas požiūris. Maždaug duok man ramybę, nekritikuok... aš pats gražiausias protingiausias. O jei elgiuosi belenkaip, tai kalta aplinka ir jie MANĘS NEMYLI.
Mergaitei sunki paauglystė. Tevams su ja žiauriai sunku. Aš irgi tokią turėjau... Mano tėvai priėmė taktiką domėtis mano gyvenimu per trečius asmenis ( mokytojos, direktorės...), kad tik aš nešokčiau į akis, kad kabinėjasi prie manęs. Ir išvis paliko mane ramybėje. Į kambarį nėjo, į akis nelindo....
Galų gale puikiai prisimenu visus jausmus... ir sakykitm... Dabar ateitų tavo mama ir norėtų tave apsikabinti. Kaip reaguotum ? Atrodo nori to? ane ? Bet jei ji taip padarytu tai lieptum nesikabinėti... tiesa?
Sharking.
Ačiū kas pasireiškė, nepasmerkė, palaikė ir šiaip bent pabuvo šalia. Dabar.. Dabar yra tragiškai sunku, aš grimstu vis į gilesnį liūną iš kurio tikrai nebeišsikapstysiu. Galbūt tai bėdos ir manyje, bet kaip yra taip, aš palūžau. Taip, pripažįstu, aš palūžau. Miriau viduje. Aš tik egzistuoju, bet negyvenu. Aš nebenoriu sulaukti ryto, nebenoriu pradėti naujos dienos. Aš tiesiog noriu nieko nebematyti, nebejausti ir nebegyventi. Ir bijau, kad jau per vėlu "prisikelti".


Gal kas žinot,kap ištrinti temą?
winona
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 30, 16:54)
Ačiū kas pasireiškė, nepasmerkė, palaikė ir šiaip bent pabuvo šalia. Dabar.. Dabar yra tragiškai sunku, aš grimstu vis į gilesnį liūną iš kurio tikrai nebeišsikapstysiu. Galbūt tai bėdos ir manyje, bet kaip yra taip, aš palūžau. Taip, pripažįstu, aš palūžau. Miriau viduje. Aš tik egzistuoju, bet negyvenu. Aš nebenoriu sulaukti ryto, nebenoriu pradėti naujos dienos. Aš tiesiog noriu nieko nebematyti, nebejausti ir nebegyventi. Ir bijau, kad jau per vėlu "prisikelti".
Gal kas žinot,kap ištrinti temą?
*


nieks ne per vėlu, temos netrinam ir nemėginam ko nors sau pasidaryti, supratai? Pati sakai, kad palūžai, prašau labai kreipkis į specialistą pagalbos, gal pradžioj ir sunku atsiverti, bet pamažu bus lengviau, gal kokių antidepresantų net išrašytų, nemanau, kad tai labai gera išeitis, bet kol kas, kol tokia sumaištis ir tokie sunkūs jausmai tavyje, manau padėtų numalšinti skausmą, kol pamažu pradėsi gyti. Prašau daryk viską, kas nuo tavęs priklauso, kad pagerėtų... jei tiki pasimelsk, padeda surašyti visus neigiamus jausmus į sąsiuvinį. Labai padeda.

karapuze>> ne visose šeimose tėvai yra tie gerieji, o vaikai tie blogieji paaugliai. Nemaukim visų atvejų ant vieno baslio, o jei nematote, kad šiam žmogui išties sunku ir jis intensyviai galvoja apie pasitraukimą iš gyvenimo, tai jūsų kritika žinokit negerina padėties nė kiek.
karapuzike
tie, kurie tikrai galvoja pasitraukti iš gyvenimo - tie nekalba.
o čia yra tiesiog dėmesio reikalavimas. Dabar pulkite visi mane atkalbinėti, guosti, glostyti.

Sharking, gal baik šituos cirkus su savęs žudymais, baik išsidirbinėti ! ko tu tokio neturi, ko tau trūksta realiai kad taip reikia vaidinti auką ? Pagalvok apie tuos, kurie gyvena vaikų namuose ir mielai apsikeistų su tavim vietomis... pagalvok apie tuos, kurie neturi nei kuo apsirengti nei ką valgyti ... pagalvok apie tuos, kurie net lovos savo neturi... ir prisiglausti prie ko...
Pagalvojei ?
tikrai jau toks šūdinas tas tavo gyvenimas kad geriau va eiti ir nusižudyti ? tikrai viskas blogai ? nu tada PIRMYN
_gaja_
QUOTE(karapuzike @ 2012 11 30, 19:04)
tie, kurie tikrai galvoja pasitraukti iš gyvenimo - tie nekalba.
o čia yra tiesiog dėmesio reikalavimas. Dabar pulkite visi mane atkalbinėti, guosti, glostyti.

Sharking, gal baik šituos cirkus su savęs žudymais, baik išsidirbinėti ! ko tu tokio neturi, ko tau trūksta realiai kad taip reikia vaidinti auką ? Pagalvok apie tuos, kurie gyvena vaikų namuose ir mielai apsikeistų su tavim vietomis... pagalvok apie tuos, kurie neturi nei kuo apsirengti nei ką valgyti ... pagalvok apie tuos, kurie net lovos savo neturi... ir prisiglausti prie ko...
Pagalvojei ?
tikrai jau toks šūdinas tas tavo gyvenimas kad geriau va eiti ir nusižudyti ? tikrai viskas blogai ? nu tada PIRMYN
*



Jei jus nuosirdziai ttaip manot, vadinasi visiskai nesuprantat tokio dalyko, kaip depresija ir paskutinis pagalbos sauksmas. Ir jei manot, kad visi jauni zmones yra blogi o ju tevai yra tik geri ir norintys padet, tai klystat! Zinau ka kalbu. Ir jei zmogui kuriam sunku bando ieskot pagalbos, o jus jam sakot, kad "baik šituos cirkus su savęs žudymais, baik išsidirbinėti ! " ir " toks šūdinas tas tavo gyvenimas kad geriau va eiti ir nusižudyti ? tikrai viskas blogai ? nu tada PIRMYN " tai jus zmogui iduodat britva i rankas ir savim didziuojates. schmoll.gif
Metaxxxa



Taip, is dalies su karapuzike sutinku, kad tie kurie nori pasitraukti nekalba, o ima ir pasitraukia. Ir taip, tie kurie kalba reikalauja demesio. Bet demesio reikalavimas nera siaip sau.. va uzsimaniau ir dabar eisiu i foruma paverkti.. Jei zmogus nori demesio, vadinasi, jam jo reikia, vadinasi jis negauna jo is kitur, vadinasi jis nori buti pamatytas, isgirstas, suprastas.. ir jis siekia to visom imanomom priemonem. Tie kurie kalba ir nesulaukia demesio daznai tampa tais zmonemis, kurie nutyla, nueina i miska ir pasikaria, arba persipjauna riesus. Kodel? nes ju niekas nenorejo klausytis, nes visi sake neissidirbinek, nes visi mane , kad kalabntys nesizudo, o tik reikalauja demesio.
Paauglyste tai egocentrizmo laikotarpis, bet taip pat tai labai jautrus laikotarpis, kai paauglys labiau uz viska troksta buti suprastas, ir kai jam jo problemos atrodo didziausios pasaulyje.

Sharking, egzistuoti nera blogai, daugelis kartais atsiduriam tokioj stadijoj kai atrodo, kad nedarom nieko tik egzistuojam, bet tai nera blogai. As manau, kad nori tu ir gyventi ir jausti ir matyti, tik nenori jausti to skausmo, kuri jauti. Situacija sudetinga, bet nenuleisk ranku. Verk, rek, dauzyk pagalve, liek jausmus popieriui, daryk viska, kad jaustumeis geriau bet tik eik pirmyn.
Sharking.
Žmonės, man nėra jokio dėmesio trūkumo. Ir aš neminėjau, kad einu žudytis. Taip aš norėjau, noriu ir norėsiu, bet pati suvokiu, kad kai tai išdrįsiu, aš čia nerašysiu. Bandymų jau buvo. Aš rašau, nes mane užkniso būt nematomai. Taip, aš pati atstumiu kai kuriuos žmones, turbūt todėl ir rašau virtualiai. Man dėmesio netrūksta, aš tik noriu supratimo. Patikėkit smerkt, ir taip mane visi smerkia, visi į mane žiūri kaip į daiktą, kuris neturi jausmų. Taip aš atrodau šata, tai tarsi savigina, nuo psichologinio spaudimo ar smurto iš kitų. Tačiau nieks net nesupranta, kad aš kiekvieną naktį tyliai, niekam nematant ir negirdint nubraukiu ne vieną ašarą. Ir po velnių gal aš ir išlepinta, ir turiu viską, bet galbūt aš neturiu supratimo? Man tik to trūksta. Man tik tereikia, kad mama pasiteirautų kodėl aš liūdna,o ne kas man vėl nepatinka. Aš noriu vakarais atėjus į kambarį pakalbėt su ja kaip su mama, o ne vos tvardytis matant ją geriant. Aš turiu mamą šalia, bet iš kitos pusės man mamos trūko visą gyvenimą...
Gytis`
Matai labai sunku suprasti apie ka galvoja kitas zmogus, todel jei tu esi salta bei uzsidariusi, kaip rasai bei nelabai bendrauji, kiti paprasciausiai nesupranta kas dedasi tavo vidiniam pasaulyje ir visa tavo busena interpretuoja taip, kaip jam atrodo. Pvz.: jei tu matai susiraukusi zmogu iskart kyla asociasijos, kad jis mazu maziausiai nedraugiskas bei atrodo atstumiantis. Beje dauguma paaugliu visgi yra egocentrikai, todel gal nera viskas taip beviltiska kaip tau atrodo?
Kas liecia mama, tai gali pabandyti su ja pasisneketi, bet atvirai ir kai ji bus blaiva. Sakyk, tai ka galvoji ir jauti. Ramiai, be didesniu emociju. As net neabejoju, kad mama ne is tolo neisivaizduoja ka tu isgyveni. Pasikartosiu: zmones nemoka skaityti kitu minciu. Tikriausiai sitoje vietoje galvoji, kad zinai ka ji tau pasakys, todel net neverta. Tai visgi ne, tu tikrai nezinai. Tai yra blogas mastymas. Nereikia nuleisti ranku net nepradejus.
Manau esi protinga ir pati puikiai supranti kokios perspektyvos laukia jei nenoresi sau padeti? Na, o savizudybe, tai ne iseitis. Sakykim, kai zmogus isvaziuoja kazkur toli gyventi, tai tu zinai, kad va jis kazkur yra nors ir toli, o kai nusizudo... viskas tu jo niekada daugiau gyvenime nebepamatysi. Jau nebekalbant, kad tai labai egoistiska. Ir ta sakau is asmenines patirties. Bedos, tai tik etapas. Jis pereinamas, todel visas mintis apie kenkima sau atidek i sali. Geriau susikoncentruojam i savipagalba.
O kadangi minejai, kad sunku atsiverti, tai pradekim nuo to, kad kazka apie save papasakok.
Luttuke
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 30, 17:54)
Ačiū kas pasireiškė, nepasmerkė, palaikė ir šiaip bent pabuvo šalia. Dabar.. Dabar yra tragiškai sunku, aš grimstu vis į gilesnį liūną iš kurio tikrai nebeišsikapstysiu. Galbūt tai bėdos ir manyje, bet kaip yra taip, aš palūžau. Taip, pripažįstu, aš palūžau. Miriau viduje. Aš tik egzistuoju, bet negyvenu. Aš nebenoriu sulaukti ryto, nebenoriu pradėti naujos dienos. Aš tiesiog noriu nieko nebematyti, nebejausti ir nebegyventi. Ir bijau, kad jau per vėlu "prisikelti".
Gal kas žinot,kap ištrinti temą?
*



Tavo busena ganetinai normali esant tokiai situacijai. Visi zmones skirtingi. Tu nemirei, tau tiesiog blogai del to nuotaikos tokios. Bet gerai butu is to issikapstyt.. Ar noretum matyti gyvenimo spalvas ir jausti jo skoni? PAtikek, tai ypac faina, kai vel gali ta pajusti. Kalbu is asmeines patirties smile.gif PAbandyk prisiminti kada buvai laininga? Buvai juk? Kai buvai vaikas, maza megraite...
Papildyta:
QUOTE(karapuzike @ 2012 11 30, 20:04)
tie, kurie tikrai galvoja pasitraukti iš gyvenimo - tie nekalba.
o čia yra tiesiog dėmesio reikalavimas. Dabar pulkite visi mane atkalbinėti, guosti, glostyti.

Sharking, gal baik šituos cirkus su savęs žudymais, baik išsidirbinėti ! ko tu tokio neturi, ko tau trūksta realiai kad taip reikia vaidinti auką ? Pagalvok apie tuos, kurie gyvena vaikų namuose ir mielai apsikeistų su tavim vietomis... pagalvok apie tuos, kurie neturi nei kuo apsirengti nei ką valgyti ... pagalvok apie tuos, kurie net lovos savo neturi... ir prisiglausti prie ko...
Pagalvojei ?
tikrai jau toks šūdinas tas tavo gyvenimas kad geriau va eiti ir nusižudyti ? tikrai viskas blogai ? nu tada PIRMYN
*



Tai VALIO, kad ji nori kalbeti!
O kitkas ka rasote - briedas
Gytis`
Tiesa pasakius zmones, kurie zada nusizudyti apie tai kalba. Taip pat kalba, raso, piesia ir kitaip isreiskia mintis apie mirti. Na, o jei kalbant statistiskai, tai 4 is 5 zmoniu aiskiai pasako, kad ketina zudytis, tik dazniausiai, tai praklausoma, neisgirstama ar tiesiog nekreipiama demesio, nes isoriskai toks zmogus gali atrodyti visai laimingas. Sakykim jei jusu draugas ar drauge pasakytu "ai viskas uzkniso, einu pasikarsiu", tai dazniausiai turbut, tokie zodziai, butu praleidziami pro ausis. O, kai kalbos virsta realybe tada prisimename, kad tikrai buvo tokiu kalbu.
Niiija
QUOTE(Sharking. @ 2012 11 30, 17:54)
Ačiū kas pasireiškė, nepasmerkė, palaikė ir šiaip bent pabuvo šalia. Dabar.. Dabar yra tragiškai sunku, aš grimstu vis į gilesnį liūną iš kurio tikrai nebeišsikapstysiu. Galbūt tai bėdos ir manyje, bet kaip yra taip, aš palūžau. Taip, pripažįstu, aš palūžau. Miriau viduje. Aš tik egzistuoju, bet negyvenu. Aš nebenoriu sulaukti ryto, nebenoriu pradėti naujos dienos. Aš tiesiog noriu nieko nebematyti, nebejausti ir nebegyventi. Ir bijau, kad jau per vėlu "prisikelti".
Gal kas žinot,kap ištrinti temą?
*


Prisikelti nevėlu svarbu kad tu norėtum ir pajėgtum, o tu savo mama ar kada nors kalbėjai apie savo tiksliau jūsų problemas? Pabandyk kada susėsti ir pasikalbėti, juk ji tavo mama, turi suvokti kas su tavimi vyksta, turi tau padėti. Niekaip nesuvokiu kaip galima palikti savo vaiką likimo valiai.
Aš turiu sūnų kuriam 18 metų, visko būna susikertam kartais kaip reikiant, bet aš visada bandau sušvelninti situaciją, o jei žinau kad peržengiau ribas ir atsiprašau, mes daug kalbamės kas manau ir yra svarbiausia KALBĖTIS!
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.
Invision Power Board © 2001-2014 Invision Power Services, Inc.