Man labai patinka stebëti þaibus, kai lyja ir kai þaibuoja að þiûriu ir negaliu atsigroþëti jais. Gal dar yra kam patinka þaibai?

oi, man irgi tai vienas graþiausiø reiðkiniø tik tokiø, kaip nuotraukose, matyti neteko... dar labai patinka griaustinis, garsus garsus, kai nuo garso net sudreba krûtinëj

O man nuo þaibø ðiurpuliukai per kûnà laksto. Bijau.....

Bet vis vien svajoju nufotografuoti þaibà. Dar nepavyko....

Man irgi labai ádomu þiûrëti á þaibuojantá dangø, bet kartu ir labai nejauku.. Toks labai keistas jausmas apima tuo metu. Prisimenu, kaþkada net ant stogo vidurá nakties lipome, kad pamatytume þaibø apðviestà jûrà. Neapsakomas vaizdas ir jausmas

Labai norëèiau kada nors toká vaizdà pamatyti....

Þaibai yra graþu Ypaè kai esi namie, kur ðilta ir sausa. O vat darbe, kur irgi ðilta ir sausa, tik þaibus laido ðefas - nelabai jie man patinka. Nugis negali vienas þmogus pakartot gamtos
Nors kai pasistengia, jam labai panaðiai iðeina

man taip pat grazu paziureti bet baime nugali stengiuosi perkunijos metu nebut nei lauke, nei prie lango, nes mam sakydavo, kad stiklas trukai zaiba tad dazniai slepuosi nei groziuosi

Èia keli puslapiai apie þaibus.

http://www.lightningsafety.com/
http://www.lightningsafety.noaa.gov/photos.htm


Tai nuostabus reginys,man ir patinka garsus griaustinis.

að tai bijau kai griaudþia bet vaizdeliai super,aiðku jei ðalia kas yra

kai zaibuoja,jauciuosi labai jau nejaukiai.... galiu atvirai pasakyti , as ju labai bijau

Man irgi patinka kai griaudþia ir þaibuoja, kaip maþvaikë lekiu prie lango þiûrët, o jei ámanoma ir á balkonà iðlendu...O jei dar kokiam sode tuo metu bûnam...Norëtûsi pamatyt tokius kaip rutos33 nuotraukose...daugelis pagalvotø, kad moteriðkei visai

PASIGROZETI GALIU, BET ZAIBu tikrai bijau, galbut labaiu griaustinio

Na èia nuotraukos ið interneto. Að jø nefotografuoju.Ir gerai pagalvojus tokiø gal ir nepamatysi pas mus Lietuvoj?

Tai að suprantu, kad èia ne mûsø Lietuvëlëj Pa mus jokiø áspûdingesniø reginiø nebûna, nors pagalvojus ti gal ir gerai, saugiau gyvent

Laaabai mëgstu, tiesiog "veþa" ðkvalas - tie momentai karðtais tvankiais vakarais, kai staiga viskas uþtemsta, pakyla stiprus vëjas, ir oras bûna tarsi ásielektrinæs, vienas per kità tvyksèioja þaibai ir dunda griaustinis, po to po truputá pradeda lyti dideliais laðais. Visuomet einu þiûrëti á balkonà, kaip siauèia stichijos - kartu taip jauku bûna namuose, taip ðventiðka, nors tai tik eilinë diena. Ið vaikystës pamenu þaibà per visà dangø - nebuvo "linijos", tiesiog nuðvito visas dangus. Atostogaujant Palangoj pro langà matësi jûra - irgi nepakartojamas vaizdas, þaibai á jûrà, ir ne po vienà, o po kelis Tëtis dar iki mokyklos mane iðmokë skaièiuoti, ar toli nuo mûsø audros epicentras - tvykstelëjus þaibui, skaièiuoji maþdaug sekundës daþnumu, kol iðgirsti griaustiná; uþ tiek kilometrø, kiek suskaièiavai, yra audros þidinys. Smagu skaièiuoti, kada artëja, kada jau tolsta... Dabar jau ðitaip skaièiuoja ir mano dukra

Að tai bailë, man bûna baisu, kai þaibuoja

Artëja birþelis, liûèiø ir griaustinio mënuo, labai laukiu.

zaibai- mano didziausia fobija!

Að kaip ir Erszebeth þaviuosi þaibais, visada lekiu á balkonà þiûrëti Ir perkûnija man nebaisi

Visos èia pasisakæ arba þavisi, arba bijo - abejingø ðiam reiðkiniui kaip ir nëra

man patinka.......tik akrtais bûna baisu prie lango prieiti....bet sukaupiu dràsa ir stebiu.....þiûriu.....ech.......

Man nebaisu, visad lekiu á balkonà þiûrëti.O tas garsas ir þaibo, ir griaustinio

Labai mëgstu ir að perkûnijà, visuomet jà stebiu balkone. Mano dukros groþisi þaibais kartu su manimi.
Vienà vasarà teko kelyje, gráþtant ið pajûrio, stebëti, kaip þaibas trenkia á medá ir ðis lûþta beveik, kad pusiau. Vaizdelis buvo ne ið silpnøjø. O lietus taip pliaupë, kad keliu vanduo tiesiog srove pavëjui sroveno. Liuks atsiminimai.

Ar girdëjot ðiandien griaustiná?

Buvo baisu Jau labai nemëgstu perkûno ir þaibø.

O man patiko. .. kaip tik ðiandien ëjau namo per tuos þaibukus ir griaustiná... tai taip fain buvo.. kaþkaip ðilta, miela ir jauku.. net keista.

Að balkone visà lietø praþiopsojau Þiûrëjau kaip lietus pamaþu slenka Kauno centro link O jau perkûnija su þaibais

Man per langà visai graþu buvo stebët

Aha, man irgi
Vakar kaip tik gráþinëjau namo, kai audra uþslinko. Labai skaniai àþuolyne kvepia prieð lietø

Ot nuskilo kaunietëms. Vilniuje vakar vakare tik vëjas buvo pakilæs ir palynojo, jau tikëjausi KAÞKO, bet perkûnijos nebuvo.

Aha, Kaune tikrai graþu buvo Toks poðviesis dangus, kaþkoks á gelsvumà, ir þaibai. Mmm

Taip graþu buvo, jau buvau pasiilgus to garso.Pklausykit ir jûs ÈIA

Ech, kiek þinau kaunieèiai jau antràsyk perkûnija gërisi, o pas mus tik lietutis nukrapnojo, þiedadulkes praplovë ir viskas . Smagiausia buvo prieð kelis metus Palangoj, ant poilsio namø stogo þaibus besitrankanèius jûron stebët...O vyras pasakojo, kad darbe, miesto centre, kamuolinis buvo palëpën ásiridenæs Dar ið vaikystës prisimenu, atostogaujant su tëvais Palangoj irgi kamuolinius teko matyt.

Uu, va kamuoliniø að tai bijoèiau... Nors ið saugaus atstumo stebëti norëèiau.

Tada tai dar vaikigalis buvau, tai tarp abiejø tëveliø dràsuolë jauèiausi, dabar kur vidurá laukø baisu tø kamuoliniø bûtø, bet mieste, kur saugiai...

Að tai prisiklausiusi moèiuèiø pasakø, kaip kamuolinis þaibas álekia pro orlaidæ ir gainiojasi þmogø, kol supleðkina... Suprantu, kad turbût ne, bet vis tiek baisu

Nu, tautieèiai, tai praðom tada smulkiau apie tuos kamuolinius. O tai ádomu baisiai, ale liudininkø gyvø nepaþástu... Negyvø irgi

Kaip jis atrodo? Kokio didumo? Kaip elgiasi? Tavo vyro tai nesigainiojo ir nesupleðkino, kaip suprantu? Nuo ko jis atsiranda? Kà daryt, jei anà netyèia pamatai, poterius kalbët turbût jau vëlu?

Gryð ið darbo, smulkiau paklausinësiu,tik pasakojo, kad ne pas juos, o kaþkur palëpën buvo insiridenes, bet ir jø kompai supanikavo, persijunginët pradëjo (va ne vien þmonës bijosi)O kai pati maèiau, tai vaikigalis visiðkas dar buvau, tai smulkiau nelabai ir papasakosiu, tik pamenu mama baisiai bijojo, kad neáriedëtø, bo gaisrà gali sukelt o manau, jei pamatai, tai poteriai ne kà pagelbës, gal sakau geriauneðt uodegà kur saugiau...

Gyvenu penktame aukste. Kai zaibuoja, atsisedu balkone ir stebiu juos. Nerealus vaizdas O vaikysteje labai bijojau. Kai zaibuodavo, namie isjungdavau visus elektros prietaisus

Mano mama vaikystëje matë kamuoliná þaibà. Álëkë per kaminà (buvo pamirðæ uþkiðti - senose pirkiose visuomet perkûnijos metu uþstumiama tokia plokðtelë sienoje, uþdaranti kaminà), krosnies dureles, persirito per virtuvæ ir iðsirito pro duris laukan (kaip suprantu, skersvëjis atidarë), viskas truko kelias sekundes. Sako, kaip tik ne bëgti nuo kamuolinio reikia, nes tada tikrai "gainiosis", o nejudëti, kad nesukeltum oro sroviø

Namie bûnant ir man þaibai patinka Bet jei kaime, tai malonumo jokio. Tuo labiau, kad ne pas vienus kaimynus yra trenkæ - vienur tvartas sudegë, gyvulius uþmuðë, kitur kà ant lauko nutrenkë. Kaime nejauku tada. O kamuolinis, kaip pasakojo vyro mama, tai pas kaþkuriuos kamynus buvo álëkæs (sako, gali per langà, rozetæ, kaminà...) tai visa elektros instaliacija ið sienø iððoko Jau artëjant audrai moèiutë visus langus uþdaro, palëpæ, kamino juðkà uþstumia, neleidþia vaikams po laukà lakstyti, iðvis basom neleidþia bûti, iðjungia televizoriø. Þodþiu, sukelia átampa.

Ko gero, ta kaime pas moèiutæ kuriama átampa ankstyvoje vaikystëje ir nulëmë þavëjimàsi ðia stichija. Kadangi namas buvo vienkiemis, be þaibolaidþiø, dar "carinis", tai pavojus gan realus. Taèiau kai tau kokie penkeri, o kartu - dar vienas panaðaus amþiaus pyplys, visas tas suaugusiø subruzdimas atrodo tarsi pasaka Uþtemsta langai, bet nedega elektros - negalima. Tuomet suaugæ nieko negali veikti, tad galima su jais "pabazarint" Ir taip jauku kambary, taip ðilta, kai matai, kas darosi uþ lango. Mistiðka atmosfera, girdisi, kaip moèiutës roþanèiai barðka Suaugæ varo anksti miegot, o miegama (nors greièiau - gulima ir kalbamasi, nes bijoma uþmigt) su drabuþiø ir bûtinø daiktø ryðuliuku prie pagalvës - jeigu kà, reikës bëgt. O mums, vaikams, tik dar linksmiau, në uþ kà nenorim miego Mums sako - perkûnija, dievulis barasi, o jûs neklausot Dabar tai jau daðunta, kokia gyva buvo mûsø tautoje pagonybë (o gal ir tebëra?), per tokius iðsireiðkimus ir iðryðkëja, jog kaimo þmogus barðkindamas roþanèiø nesugebëdavo atriboti krikðèioniðko Dievo nuo senojo Perkûno, ypaè susidûrus su gamtos stichijomis nebeþinodavo, kam meldþiasi, ko bijo. O jeigu tokiais perkûnijos vakarais bûdavo atvaþiavæs mano tëvas, jis aiðkindavo moksliðkai, daug pasakodavo apie tai, kas yra þaibas, kas griaustinis, kaip atsekti audros epicentrà - tokie pasakojimai ypaè "veþdavo", nes atrodydavo kaþkokie... ðventvagiðki ir neþmoniðkai ádomûs Ir dabar perkûnijos metu jauèiu kaþkà daugiau, nei paprastà susidomëjimà ar susiþavëjimà, bet kà - sunku nusakyti. Gal pirmykðtá laukiniðkumà, kvapà gniauþianèià priklausomybæ nuo gamtos ir kartu laisvæ nuo civilizacijos

As irgi girdejau, kad nuo kamuolinio zaibo ne begti reikia, o kaip tik stoveti nejudant, nes kitaip jis vejasi

Ypaè su senais þmonëm bendraujant tas matosi, ðiais laikais irgi Ir visai nesvarbu, kad tie þmonës iðsilavinæ, gyvena daugiabuty, turi po mobiliakà ant galvos, o norëdami ásijungt audiocentà ar TV, pasimeta tarp distanciniø Nuo ðaknø toli nepabëgsi. O perkûnija, kaip ir bet koks ypatingas ávykis, tai primena...

Man perkûnija asocijuojasi su tarybiniø laikø kaimo tipo gyvenviete, kai mes, kokie keturi ðeðiameèiai - septynmeèiai susimesdavom ant ákasto konteinerio prie tarybinio ûkio darþinës, stebëdavom þaibolaidþius, ir laukdavom, ar kada nors gyvenime tas þaibas á juos pataikys Irgi skaièiuodavom, kur epicentras, ar artëja, ar tolsta, ir laukdavom dvigubø þaibø, mat ypaè graþûs bûdavo


Bet tada irgi blogai, infarktas gresia. Tu stovi, þiûri á já, jis á tave þiûri... Ir kà?

O jei vejasi - tai pasiveja, ir kas tada? Trenkia? O gali nepasivyt????

Mazai as apie tuos kamuolinius zaibus zinau. Paciai neteko susidurti. Tik prisimenu mokytojo pasakojimo apie juos nuotrupas (pasakorius jis buvo, tiek visokiu idomiu pasakojimu pripasakojo ). Jei judesi - zaibas trenks i tave. Kaime ne viena karve taip sudege. O jei begsi, turbut pasivys
Atsimenu, kad po tokiu pasakojimu bijodavau i kiema iseiti, kai zaibuodavo. Ir visada primindavau sau ka tokiu atveju daryti reikia

Cia apie tai, kas atsitinka, kai i tave zaibas trenkia
http://www.likimas.lt/naujienos.php?id=9

Oi siaubingai bijau þaibu ir griaustiniu,baisu,baisu,baisu man

Baisu... O kaþin, Lietuvoj yra iðlikusiø po þaibo smûgio?