QUOTE(Degutė @ 2006 05 17, 23:50)
Jau artėjant audrai močiutė visus langus uždaro, palėpę, kamino jušką užstumia, neleidžia vaikams po lauką lakstyti, išvis basom neleidžia būti, išjungia televizorių. Žodžiu, sukelia įtampa.
Ko gero, ta kaime pas močiutę kuriama įtampa ankstyvoje vaikystėje ir nulėmė žavėjimąsi šia stichija. Kadangi namas buvo vienkiemis, be žaibolaidžių, dar "carinis", tai pavojus gan realus. Tačiau kai tau kokie penkeri, o kartu - dar vienas panašaus amžiaus pyplys, visas tas suaugusių subruzdimas atrodo tarsi pasaka

Užtemsta langai, bet nedega elektros - negalima. Tuomet suaugę nieko negali veikti, tad galima su jais "pabazarint"

Ir taip jauku kambary, taip šilta, kai matai, kas darosi už lango. Mistiška atmosfera, girdisi, kaip močiutės rožančiai barška

Suaugę varo anksti miegot, o miegama (nors greičiau - gulima ir kalbamasi, nes bijoma užmigt) su drabužių ir būtinų daiktų ryšuliuku prie pagalvės - jeigu ką, reikės bėgt. O mums, vaikams, tik dar linksmiau, nė už ką nenorim miego

Mums sako - perkūnija, dievulis barasi, o jūs neklausot

Dabar tai jau dašunta, kokia gyva buvo mūsų tautoje pagonybė (o gal ir tebėra?), per tokius išsireiškimus ir išryškėja, jog kaimo žmogus barškindamas rožančių nesugebėdavo atriboti krikščioniško Dievo nuo senojo Perkūno, ypač susidūrus su gamtos stichijomis nebežinodavo, kam meldžiasi, ko bijo. O jeigu tokiais perkūnijos vakarais būdavo atvažiavęs mano tėvas, jis aiškindavo moksliškai, daug pasakodavo apie tai, kas yra žaibas, kas griaustinis, kaip atsekti audros epicentrą - tokie pasakojimai ypač "veždavo", nes atrodydavo kažkokie... šventvagiški ir nežmoniškai įdomūs

Ir dabar perkūnijos metu jaučiu kažką daugiau, nei paprastą susidomėjimą ar susižavėjimą, bet ką - sunku nusakyti. Gal pirmykštį laukiniškumą, kvapą gniaužiančią priklausomybę nuo gamtos ir kartu laisvę nuo civilizacijos