Visiðkai be jokio sàþinës grauþimo dþiaugiuosi Knygø skaitytojø klube paskleidusi Jose Saramago Aklumo virusà. Ðis autorius ir knyga tapo mano 2008 Metø atradimu ir Metø knyga .
Praëjus ðiek tiek daugiau nei metams baiginëju skaityt antrà kartà ir aiðkiai þinau, kad nepaskutiná .

Diskusijà pradedu trumpa citata ið 209 psl.:
Ðiandien yra ðiandien, rytojus atneð tai, kà atneð, ðiandien að atsakinga, rytoj ne, jeigu apakèiau.

Aèiû uþ paskleistà geràjá virusà, pati tikrai nebûèiau ðios knygos atradusi.
Buvo pora vietø, kurios man neaiðkios, tad ar diskutuosime èia atviru tekstu? Ar reikës kaþkà nutylëti?

Rëþiam viskà tiesiai ðviesiai!

Gal neatidziai skaiciau, bet labiausiai mane kankina vienintelis klausimas:kodel neapako gydytojo zmona? Ar del pasiaukojancios meiles vyrui? (mano versija) O kokia jusu? Ir kaip jums patiko pabaigos frazes ''Nemanau, kad mes apakome, manau mes esame akli, akli, bet regintys, Akli zmones, kurie gali matyti bet nemato'' (271 psl.)? Kaip jas supratote? Ar tiesiog , kad mes akli, nes nematome tikrai svarbiu dalyku? Ir kokie tada tie dalykai? Ka tokio pamate gydytojo zmona (vel griztu prie pirmo klausimo), kad tikslas buvo pasiektas ir likusiems buvo leista vel praregeti?
Siaip knyga patiko, nors kiek vargino, ypac pradzioje, rasymo stilius (na, kad be tiesiogines kalbos, beveik be skyrybos zenklu), bet supykau ant saves, kad nesugebejau sau suformuluoti atsakymu i kilusius klausimus ir knygos tikslo

manau, kad jai ir reginciai atejo tam tikras dvasinis moralinis praregejimas, kad zmonija gyvena ne taip kaip turetu. nuosmukis, visuotinis pavirsutiniskumas, egoizmas ir t.t ir pan. juk jai ,reginciai, irgi buvo ziauri pamoka. neregiams jausti bejegiskuma buitini, jai matanciai, jausti bejegiskuma , kad nieko negali pakeisti is esmes, kad yra tokia silpna kaip ir visi kiti..

Tai gal vis vis tik svarbus tas momentas baþnyèioje su uþdengtomis Ðventøjø akimis ? Kà manote?

Pasitaiko gi atspariø þmoniø!

O jei rimèiau, tai sakyèiau, kad jà saugojo atsakomybës jausmas.

Manau, kad labiau dël bendraþmogiðkos meilës, dël gebëjimo aukotis kitø labui, nei dël asmeninës gerovës vos ne kaip Jëzus Kristus .

Èia kaþkaip ðovë á galvà finalinis epizodas ið Filmo Zatoièi, kai aklas varguolis, nugalëjæs vos ne visà armijà, kelyje suklumpa, uþkliuvæs uþ maþo akmenuko, ir sako: "Jei neþiûri, tai nieko ir nepamatysi."

Kà ji galëjo pamatyti, jei visi kiti akli? (tiesiog perðasi toks þodþiø þaismas...) Tik tai, ji tokia pat "akla" ir piktavalë, kaip ir visi kiti. Iki tol ji rûpinosi keleto þmoniø gerove, nekenkdama kitiems akliesiems (neskaitant tø atvejø, kai aplinkybës privertë þudyti piktavalius), o dabar, ðventoje vietoje, ji apvogë kitus akluosius, kai ðventieji uþdengtomis akimis negalëjo jos "matyti".

Ten (264 psl.) raðoma: "Kaskart matau vis maþiau ir maþiau, net jei tebeturësiu regëjimà, tapsiu vis labiau akla, nes nebeturiu në vieno, kuris matytø mane." Èia galima ásivaizduoti atvirkðèià situacijà: vaiduoklis stovi vidury judrios sankryþos, pro já vaþiuoja maðinos, eina þmonës, bet niekas jo nemato. Jo nëra!

Að labai dþiaugiuosi, atradus knygà, kurià, kiek beskaitytum, visada kils klausimø, ákuriuos niekada nebus tiesioginio ir vienareikðmiðko atsakymo . Todël ir raðau, kad skaitysiu ðità knygà ir ieðkosiu atsakymø dar ne kartà.

Ir að ieðkau tø atsakymø, bet tokiø þemiðkesniø

Turbut tu teisi, tas jos ''moralinio muopolio'' epizodas man kazkaip uzsimirso O, siaube, as, matyt, turiu fasistinio mastymo uzuomazgu ir kartais pradedu skirti zmones, vertus gyventi ir visus kitus Tikiuosi, kad jis liks tik knygu ar filmu suvokime ir niekada nepateksiu i tokias salygas realiame gyvenime, kad tas mastymas pasireikstu ir nukentetu tie ''visi kiti''.
Tai kodel, jusu nuomone po kazkurio laiko zmonems vis del to buvo leista praregeti?
As, pvz., galvoju, kad to nusipelne tik kai kurie, pvz., mergina, kuri pamilo seni, nes jis praregejo ir dvasiskai. O gal ne? Gal tik gavo ramu uosta, kurio pasamoningai ieskojo keisdama lovos partnerius?

Papildyta:

Gal galetum viesia pateikti bent jau klausimus, i kuriuos ieskai atsakymu? Aisku, jei jie susije su aptariama knyga

Kaip vienodai nusipelnë apakti, taip vienodai nusipelnë ir praregëti - prieð Dievà, Gamtà, Visatà, Mirtá - visi lygûs.

Man kyla atvirkðèias klausimas: o gal bûtent ta moteris buvo apakus? Gal visi kiti regëjo, tik kitaip nei ji? O ji to nesuprato?

Svarstant þemiðkiau, galima sakyti, kad "ið Meksikos atëjo kiauliø gripas", visi "persirgo" to viruso sukelta karðtine, o atsparioji, rûpestingoji, atsakingoji reginèioji tiesiog nebeiðtvërë tos atsakomybës naðtos ir palûþo...

Pirmà kartà skaitydama ir að këliau þemiðkesnius klausimus ir ieðojau paprastesniø atsakymø. Dabat, skambant galvoje sàvokai "metafora", bandþiau daugelá epizodø sukelt á kabutes ir ieðkot perkeltinës prasmës (knistis "tarp eiluèiø" nemëgstu, bet... ) ... ðiandien að atsakinga, rytoj ne, jeigu apakèiau.

... jeigu?.. Kokios èia iðlygos ir sàlygos? Juoda-balta? Gera-bloga? Asmenybës susidvejinimas?

Kaþkaip ramu èia...


Taigi, kai klausimai kyla tik mintyse ir jø nereikia iðkelti á vieðumà, tada nebaisu ir nusiðnekëti Bet gal truputá surizikuosiu.
Ðtai raðyk.lt radau tokias eilutes:

"Kilæs ið kaimo ðaltkalvis daugiau nei 20 metø dirbo spaudoje. Iki 60-meèio iðleido du nevykusius romanus, kuriuos paraðë (ar tik dël neraðtingumo?) be skyrybos þenklø. Toká „neprofesionalà“ Lietuvoje paðieptø kiekvienas kultûriniø tinklalapiø komentuotojas, o jis iðleido „Aklumà“ ir uþ já gavo Nobelio premijà. "

Tai ðtai að pakol kas á ðá kûriná þvelgiu ,tarsi, pro roþinius akinius,viskas jame man tinka ir netikiu, kad tokià skyrybà autorius pasirinko dël neraðtingumo!
I klausimas :
jeigu aklumas yra þmogiðkumo degradavimo metafora, tai kodël nebuvo daugiau reginèiøjø?
Kaþkodël visada galvoju, kad þmonija nëra jau tokia vienareikðmiðkai sugædusi...
Papildyta:

Man netinka , kodël ji neprarado regëjimo paèioje pradþioje? Juk dar nebuvo pasiþymëjusi jokiose srityse.
Gal buvo tiesiog geras þmogus?
Man toks atsakymas beveik tiktø...

pratesiu - ir kodel tada apako vaikas?

Knyga beskaitant, kilo daug klausimu, cia jie visi jau anksciau isvardinti. O dabar liko vienas. Ar galeciau issaugoti savo zmogiskuma ekstremalioje situacijoje? Jei galvoji, kad ateities nera, yra juoda realybe ir begalinis noras isgyventi siandien, nes rytojaus gal ir nera.

Manau, kad ne visi iðvardinti
Paklausiu dar : Kaip ji galëjo leisti savo vyrui miegoti su kita, ir dar rado jam po to ðiltø þodþiø?
Nu geras ji þmogus tai geras, bet èia tai jau "èerez èiur"...

O man sitas klausimas buvo labai trumpalaikis. Tuo momentu pasirode keista, bet toliau jis nunyko ir nebeuzsiakcentavo. Jos jausmai vyrui labai pasikeite. O gal tokie ir buvo. Sakyciau, kad vyra ji mylejo daugiau motiniskai, zmogiskai. Tos vadinamos tikros chemijos nebuvo:) O tokiu atveju gal nelabai ir svarbu? Juk kasdieniame gyvenime mes daug ka vertiname visiskai kitaip. Lygiai kaip moterys ejo 'susimoketi' uz maista. Net dabar siurpas nukrato kai prisimenu....

Tarp kitko, Torgny Lindgren taip pat mëgsta "beraðtiðkai" raðyti .

Tai ji ir buvo tiesiog geras, atsakingas þmogus.

Nekyla kitokiø minèiø, kaip tik vël apie Jëzø Kristø . Ji buvo tarsi ið kito pasaulio, kuriai nevalia átakoti þmogaus veiksmø: mato, kad blogai daro, bet negali uþdrausti .

Idomus palyginimas. Tada ''susimokejimas uz maista'' turetu buti nukryziavimo atitikmuo. Tik veliau viskas nebeatitinka. ''Jezus Kristus'' neturetu zudyti ''blogiuku'' ir tuo labiau apvogti nelaimeliu baznycioje. Ar ne tiesa?
O del Saramago berastiskumo tai visiskas absurdas. Juk jis 20 metu dirbo spaudoj. Tai ka jis ten dare? Vamzdzius virino?

Ar tas, kuris pirmas prarado/atgavo regëjimà buvo kaþkuo kitoks (blogesnis/geresnis)? Ar geroji tik viena, po to jau nesvarbu, kuris pirmas, penktas ar deðimtas?
Þodþiu, ar tik gëris prieð blogá? Ar geras, geresnis, geriausias prieð blogà, blogesná, blogiausià?

Visà naktá nemiegojau, galvojau, kà atsakyt
Bet gi nesakiau, kad ta moteris buvo Jëzus Kristus! Ji tik aukojosi kitø labui, kaip... iki tam tikro laiko, kai þmogus praranda þmogiðkumà, tam, kad iðgyventø

Kaþkaip manau, kad visame tame jolave yra pusiausvyra

Demesio - visiems mylintiems knyga!

Jau atsidare nauja pigiu naudotu ir nauju knygu parduotuve Vilniuje - Gerosios Vilties g. 12 (prie Savanoriu prospekto)!! Maloniai kvieciame visus apsilankyti!

Daugiau informacijos rasite tinklapyje:

www.knygosnamai.lt

Gero skaitymo!

1. Uzuojauta del nemigos 9 men. dirbau naktimis(aciu Dievui, si katorga baigesi atleidimu), taigi puikiai zinau, ka reiskia buti neissimiegojusiam Ai, dar prisimenu, kaip auginau savo amzinai budru kareiveli
2. Sakei, kad moters poelgiai (konkreciai, meile vyrui iki tokio lygio, kad priimtu jo permiegojima su kita moterimi) tau nesukelia jokiu kitu minciu tik apie Jezu Kristu, as tiesiog pabandziau pratesti paralele. Gaila, kad diskusija nesulauke platesnio atgarsio Itariu, martux paciai teks ieskoti atsakymu i sav klausimus arba tiesiog juos pamirsti, ka mes daznai ir darom, ane?

Siunèiuosi filmà, jau neiðkentusi perþiûrëjau keletà minuèiø Pirmasis apakëlis filme toks gan simpatiðkas vyrukas, ko nepasakyèiau apie mano ásivaizduotàjá. Pirmàjá kaþkodël priëmiau kaip kaltàjá


Ai, ne bëda Juk jau turiu atsakymà apie motiniðkàjà meilæ. Pati nesugalvojau...

O man "Aklumas" nepatiko Uþkabino ið pat pradþiø raðymo stilius - labai smagiai skaitësi. O nepatiko turinys. Mano nuomone, nuþmogëjimo pilna þiniose ir laikraðèiuose, o dar ta scena su moterimis. Ðlykðtu.

Jose Samarago „Aklumas“. Perskaièiau ir nemanau, kad knygoje reiktø ieðkoti labai giliai paslëptø minèiø. Man rodos, autorius, tai kà norëjo, iðsakë atviru tekstu. Pradþioje man labiausiai kliuvo ironiðkas knygos tonas, kalbant apie þmoniðkàsias vertybes, kurios tiesiog akyse subyra, susidûrus su bûtinybe iðgyventi. Kai þlunga sistema, kuri mus palaiko, arba bent jau iðoriðkai palaiko, arba tai kas þmones sieja, tada iðtirpsta trapi riba, kuri mus skiria nuo gyvulio, dingsta visi mus siejæ susitarimai ir lieka tik kova dël bûvio bei iðlikimo. Kiekvienas stengiasi iðgyventi savaip.

Uþstrigo man taip pat apsiprausimo ritualas, kurá raðytojas apibûdino taip: kai kûnas ðvarus – ðvari tampa ir siela. Ðiais þodþiais atimamas ið þmogaus transcendentinis "pasineðimas" ir parodoma, kad þmogaus siela ir kûnas nedviprasmiðkai susijæ. Nëra kûno, nëra sielos, nëra þmogaus...

Scena baþnyèioje rodo, kad net mûsø ðventieji yra akli, tokie pat akli, kaip ir juos sukûræ þmonës. Galbût akla ir moteris, kuri paaukoja savo akis. Þmonës, esant bûtinybei, pamina 10 Dievo ásakymø. Taèiau pamina juos ir nesant bûtinybei, o ið godumo, tinginystës ir aplaidumo. (èia ðiaip, neknyginiai pasvarstymai).

Knygos gale yra máslinga frazë, kuri mums sako, jog þmonës nëra akli, yra tik aklumas. Matyt, tas aklumas bûdingas visai þmoniø giminei, kuri mato tik tiek, kiek jai reikia matyti. T.y. mes negalime daugiau matyti, nei mes esame.

Pabaiga viltinga : þmonës vël pradeda burtis, kad sukurtø juos palaikanèià sistemà. Vël bus atkuriama tvarka: vertybës, moralë, hierarchija, saugumà palaikanèios struktûros ir t.t., kad lemiamu momentu jos vël pasirodytø neveiksmingos. Matyt, lig tol, kol bûsime tokie þmonës, kokie esame.

Bet juk pabaigoje ji lyg ir pasakë, kad nebegalës su juo bûti taip, kaip anksèiau. O dël motiniðkumo, tai aji visi pabaigoje buvo kaip vaikai, o ji kaip motina maitintoja brovësi vogti maisto...


Gal dël to ji vienintelë neapako? Èia gal kaip mintis, kad pasaulyje yra dar kruopelytë gërio?





Èia galima susieti ir tà apsiprausimà, ir bûrimàsi þmoniø, juk netrukus po to visi praregëjo

Ðiaip knyga man patiko ir nebvo tokia þiauri, kaip tikëjausi, net nustebau, kad per maþai þiaurumo tokiomis aplinkybëmis buvo

Að manau, kad pakankamai

Gal að prisiskaièius apie tà knygà tikëjausi kaþko nerealiai baisaus. O gal esu skaièiusi knygø, kuriuose þiaurumas yra neþmoniðkas, dël to nepasirodë labai baisu. Kaip ir sakiau, tokiomis aplinkybëmis galëjo bûti ir blogiau, jeigu epidemija nebûtø apëmusi viso miesto ir jie nebûtø iðëjæ á laisvæ Tai iðkyla klausimas: kas bûtø buvæ toliau?

Manau, kad juos elementariai issaude kareiviai Arba tiesiog nustoje tiekti maista, kad jie patys issipjautu ir nebeliktu pavojaus, kad isplatins infekcija Optimistine pabaiga : kas nors is neapakusiuju israstu vaistus ir visi pasveiktu

Tai kad ten visi apako .

O pabaiga ðiame romane ir taip labai optimistinë: visi praregës, telieka laukti .

1. Va, va, visiskai sutinku. Man irgi tas tekstas pasirode per daug atviras, kad sukeltu kazkokia papildoma diskusija. Paprasciausiai eilinis veikalas Apokalipses ir zmogiskuju vertybiu praradimo tema, kuriu siuo metu yra daug ir knygu lentynose, ir TV bei didziuosiuose ekranuose.

2. Gera mintis.

3. Sakyciau, jog negalime matyti daugiau nei norime. Juk kazkodel dazniausiai pradedame keistis (ar bent jau susimastome) tik tragisku ar nelaimingu ivykiu pasekoje, taip sakant, turi beveik pajusti s... skoni, kad suprastum, kas yra saule ir grynas oras. Butent tai, mano manymu, aprasyta ir knygoje.

4. Hmmm, o as supratau, kad butent "apsivalymas" (knygos gale aprasyta svarinimosi procesa prilyginciau anksciau minetu moraliniu nuostatu nuopolio - hierarchijos, baimes, isnaudojimo ir t.t. atsvarai) suteiks "praregejima".

Bet groovy kalbejo apie tai, kas butu, jeigu butu As pateikiau dvi savo versijas, kas butu, jei epidemija nebutu apemusi viso miesto

O kas bûtø, jei kareiviai ir toliau tiektø maistà ir jø neiððaudytø? Galvoju, ar bûtø baisiau, ar jau nebe po to lyderio nuþudymo O kas bûtø jei jo nebûtø nuþudæ. Va èia ir prasideda baisumas, kaip toli bûtø buvæ nueita? O galbût nuo nuþudymu parodoma, kad viskam yra ribos, kuriø negalima perþengti?

Pastebëjau, kad tik klausimus keliu ir laukiu atsakymø

Man bûtent sulig lyderio nuþudymu, kilo viltinga mintis, kad gal dar ne viskas prarasta, dar galimas happyendas

Tai, ko nespëjau pridëti:
pasiëmusi naujà skaitiná (451 Farenheito) ëmiau gilintis kuo dabar èia skiriasi utopija nuo antiutopijos Þinoma, perskaièiau èia: http://lt.wikipedia.org/wiki/Utopija ir dar ðen bei ten...
Jei galima, dar paklausiu Ar realiai tà skirtumà galima pajusti?
IR
Jei Aklumas - antiutopija, t.y. pozityviø dalykø pratæsimas, iðryðkinant silpnàsias vietas, tai bet kuriuo atveju, gera pabaiga yra tikëtina?

Nuþudymas buvo savotiðka savigyna. Man þiauresnis tas epizodas Baþnyèioje, kai ji apvagia kitus aklus ir dël to silpnesnius uþ jà nelaiminguosius.

Koks gali bûti happyendas tokioje knygoje? Að tikëjausi vos ne atominio karo ar kitokios globalinës katastrofos. Jokiø happyendø ið tokiø tekstø nesitikiu nuo "Musiø valdovo laikø" .

Man kyla kitokiø klausimø: kà að bûèiau dariusi vienoje ar kitoje situacijoje. Að turbût bûèiau iðkart "nukirpus" tà "vadà". Kodël ji laukë kito karto?
Gal reikëtø paieðkoti savo paèiø "atspindþiø" toje mëðlo krûvoje?

Nepamenu, kad baþnyèioje bûtø kà pavogusi

Tada knygos niekas neskaitytø, nes jinai bûtø per daug beviltiðka.


3. Manau, jog negalime matyti daugiau, nei galime: þmonës gali keistis, bet iki tam tikros ribos t.y mes negalime perþengti savo þmogiðkumo ir þmogiðkojo suvokimo ribø. Na, nebent, atsivertø treèioji akis.... Be to, þmonës negali pasikeisti akimoju, visi vienu kartu – esame per daug gyvi, skirtingi ir individualûs. Jei bûtume robotai , tada viskas bûtø paprasèiau: tik pakeiti programà ir pradedi automatiðkai gyventi kitaip.
4. dël tos prieþasties mes niekad nepasikeisime ir vël darysime tas paèias klaidas, kurios bûdingos þmoniø giminei. Yra toks protingas posakis: þmonës nesikeièia, keièiasi tik laikai. Aiðku, skirtingi laikai atneða vis kitokiø vëjø, bet þmogus ið esmës lieka tas pats gyvûnas ir barbaras, besislepiantis uþ civilizuotos kaukës. Beje, èia mano asmeniniai pasvarstymai, nes autorius iki galo taip ir nepasakë, ar þmonës ne tik praregëjo, bet ir pradëjo regëti kaþkaip naujai. Nors, prisiminus frazæ, jog nëra aklø þmoniø, o yra tik aklumas, gal reiktø patikëti, kad masinis atsivertimas vis tik ávyko?

Man toks jos poelgis pasirodë átikinamas, nes normaliam þmogui (tam, kuris nieko nenuþudë savo rankomis) nër taip lengva pasiryþti kà nors nuþudyti, nepaisant to, kad tas „kas nors“ yra paskutinis niekðas ir galvijas.
Atspindþiø galima ieðkoti, bet niekad negali þinoti, kaip pasielgsi ið tikrøjø, kai prispaus bûtinybë.

Að visà gyvenimà ásivaizdavau, kad utopija yra tada, kai bandoma ásivaizduoti tobulà visuomenæ (pvz. Tomo Moro "Utopija"), t.y. tada, kai apraðoma tokia visuomenë, kurioje þmonëms gyventi gera, jie jauèiasi patogiau, nei realiai yra visuomenëse apraðomuoju metu. Antiutopija - tai tokia visuomenë, kurioje sutvarkyta materialinë gerovë, bet egzistuoja krûva etikos, politikos ir tarpusavio santykiø problemø (Orvelo "1984", Haserlio "Puikus naujas pasaulis", Zamiatino "Mes"), t.y. daþnaiusiai pamàstymai apie totalitarines visuomenes. "Aklumo" að nepriskirèiau në vienai ið ðiø kategorijø, nes èia nagrinëjami grynai moraliniai dalykai - iki kiek þmogus sugeba iðlikti þmogumi (ið tiesø galbût artimiausia bûtø "Musiø valdovas"), o tokios knygos nei su utopijomis, nei su antiutopijomis ne itin siejasi. Nors, aiðku, viskas yra susitarimo reikalas.

Po antro apsilankymo prekybos centre gydytojas su þmona slankioja gatvëmis ir uþsuka á Baþnyèià. Ir ten, maþdaug nuo 265 psl. vidurio, tarsi tap kitko chaotiðkai atpaðomas "smulkus" epizodas. O 266 psl., 7 eil. raðo: "... ðitai reiðkia, kad gydytojo þmona su vyru iðëjo ið baþnyèios, nesigailëdami dël vagystës, su puspilniais maiðais."

Maniau èia reiðkë, kad ið prekybos centro pavogë ir nesigailëjo, kad nedavë ten esantiems. Bet gali bûti, kad kaþkà praleidau ir ne taip supratau

Sveikos gyvos!

Taigi, nuo ðiandien dalijamës áspûdþiais apie Khaled Hosseini Bëgantis paskui aitvarà



Pasakysiu trumpai-drûtai: bene geriausia ðiemet skaityta knyga, todël visi tolesni mano pasisakymai bus tendencingai pozityvûs.

Pradedam!

Man irgi labai patiko, vietom net sugraudino
Patiko, kad nebuvo tokia fanatiðka religine prasme ta knyga, nes kai nusipirkau jà, tai maniau, kad bus tik "tûpt stot þegnot" ir kaþko daug ið jos nesitikëjau, bet pasirodë visai pasaulietiðka, ir moterø labai neengë kaip kad galima pamatyt per þinias ar dokumentikoje na kaþkà èia padrikai paraðiau, neþinau, kaip èia ta diskusija turi vykti, tai laukiu kitø pasisakymø

Prisipaþinsiu, ir að pabaigoje nubraukiau aðarà, ne ið sentimentalumo, o tarsi nuriedëjus akmeniui nuo ðirdies, tarsi iðgirdus þodá "atleidþiu"...

Hali halo

Man be galo be kraðto patiko ði knyga Tiesiog nuostabi, apkerëjo, apþavëjo mane ir dar ilgai jà prisiminsiu kaip ir "Gëliø kraujà" Perskaièiau "Bëgantis paskui aitvarà", uþverèiau, padëjau atgal á lentynà ir dar ilgai tiesiog sëdëjau, tyloje, bandydama sudëlioti savo mintis ir jausmus O skaitant knygà jø buvo begalë Vietomis labai pykau ant Amiro dël jo vaikiðko, egoistiðko elgesio su Hasanu, nesugebëjimu, bijojimu dràsiai já pavadinti draugu, ið patyèiø jo atþvilgiu dël þodþiø neþinojimo. Vienareikðmiðkai pykau, labai labai pykau ant jo, uþ tà nelemtà dienà, suluoðinusià Hasano vaikystæ. Kiek vëliau lyg ir kilo maþas pasiteisinimas "Jis tik vaikas ir paprasèiausiai iðsigando", bet ir tai manæs neátikino. Nemaþai Amiro minèiø man labai stipriai dvelkdavo egocentrizmu, netgi kai jis jau tapo suaugusiu þmogumi, vyru. Ir visà laikà skaitydama knygà labai stipriai jauèiau, kad sàþinë uj kokia stipri ir galinga jëga, priekaiðtai uþ blogà darbà nepaliks tavæs ramybëje visà gyvenimà, kol galø gale kaþkokiu bûdu tu neiðpirksi tos kaltës. Taip buvo ir su Amiru. Kai Asefas já talþë, keista, taèiau nebepykau ant jo, tada tik taip pat juokiausi su Amiru, kartu jauèiau tà iðsilaisvinimà, supratau tà jo juokà ir tuo paèiu degiau pykèiu tam padarui, net neturinèiam teisës vadintis þmogumi, uþ tai kà padarë Hasanui, o vëliau ir jo sûnui...Man labai sunku skaityti ypatingai tokius dalykus, prievarta, bet kokia, fizinë, seksualinë, psichologinë, prieð vaikus man yra kaþkas nesuvokiamo ir nesuprantamo. Todël, kai Amiras su Hasano sûnumi iðëjo ið tø pragaro namø mano ðirdis dþiûgavo. Labai labai norëjau sulaukti laimingos pabaigos. Baisingai pradëjau nervintis, kai ambasadoje pareiðkë, kad vaiko ásivaikinti ir iðsiveþti á Amerikà praktiðkai neámanoma. Taip norëjosi nubëgti ten, uþrëkti ant visø, nepaisant visø ástatymø ir draudimø ásodinti juos abu á lëktuvà ir iðskraidinti kuo toliau nuo visko. Laimingà pabaigà visgi gavau, tik gal kiek kitokià nei tikëjausi. O skaitant tà paskutinæ scenà su aitvarais að tiesiog spirgëjau ið dþiaugsmo, kartu dþiûgavau su Amiru, su Hasano sûnumi ir ta diena atrodë tokia saulëta, tokia dþiaugsminga, kad knygà uþverèiau su plaèiausia ðypsena veide.

Va tokios vat mano emocijos perskaièius ðià knygà

Kiulkiui pirma dalis patiko (iki iðvykimo á Amerikà), o toliau tai Holivudas.

Knygai perskaityti turejau marias laiko, bet, kad ispudziai neisblestu, termina vis nukelinejau, kol apsiziurejau si sekmadieni, pradejau ir, mano nuostabai, baigiau per viena diena.

Beskaitant, kilo tokios pacios mintys, kaip ir Vaiguvos Kiulkiui, kazkodel net pagalvojau, kad gal tai ir yra "holivudiniai Picoult variantai", nors, prisipazinsiu, neskaiciau nei vieno jos romano... Bet kaip as verkiau... Dar taip nebuvo, kad asaros riedetu ir riedetu upeliais...

Buvo momentas, po Hasano isniekinimo, kai pagalvojau, jog knygos nenoresiu tureti savo bibliotekoje, tokia ji man pasirode sunki. Butent tada sustojau skaityti toliau... Tai buvo geras sprendimas ir nors, sugrizus prie teksto, atrode, jog magiskas zodziu poveikis isbleso, bet pastraipa po pastraipos vel isitraukiau, ir vel raudojau...

Maziausiai realistiskas pasirode Hasano sunaus islaisvinimas, bet neziurint to, knyga tikrai turi isliekamaja verte.

Beje, tai antra mano skaityta knyga apie Afganistano realijas - abi sukrete ir zinau, kad ieskosiu panasios literaturos dar.

Man nei pradþia, nei pabaiga nepasirodë holivudiðka . Ta vieta dël ávaikinimo ir vizø truputá "suvelta", bet ten að áþvelgiau uþuominà apie tai, kad Rytø pasauly svarbu garbë ir teisingumas (truputá naviai paidealizuota), o Vakarø pasauly visus ástatymus galima apeiti. Pinigai - visagaliai. (Juk "popieriukai" buvo sutvarkyti "anapus" .) Kitaip sakant, kultûrinis "konfliktas".
Papildyta:
Gal kà praþiopsojau... O kokia pirma?

Seniai skaiciau sia knyga, jau nelabai pamenu detales, bet pirmoji dalis man irgi labiau istrigo ir isimine Holivudo kazkiek yra, bet man kazkaip labai nekliuvo. O ta berniuko islaisvinimo scena tai jau net ne Holivudas, o net nezinau... rytietiska fantasmagorija? Antroje dalyje mane labiausiai sukrete berniuko bandymas nusizudyti...

Beje, ar manote, kad si knyga - su laiminga pabaiga? Man gi pasirode, kad autorius labai graziai apejo tuos nelemtuosius pabaigos spastus, i kuriuos taip daug rasytoju ikliuna. Pamenat tuos paskutinius sakinius apie sypsena? (A smile. Lopsided. Hardly there. But there.) Gal jam pasivaideno ta sypsena? Gal jis tiesiog labai norejo tuo tiketi? Zodziu, man pasirode, kad sios knygos pabaiga turetu patenkinti dauguma skaitytoju: tie, kurie tiki teisybes ir gerio triumfu (bent jau literaturoje), gavo laiminga pabaiga, o tiems, kurie mano, kad gyvenime ne visada buna taip kaip Holivude, liks didelis klaustukas ir netikrumas del to, kas vyks toliau. Juk visai nebutinai jie gyveno ilgai ir laimingai... nors ir norisi tuo tiketi

Del kulturiniu "konfliktu" ir skirtumu puikiai sutinku, juolab, kad nemazai pazistu arbiskaja kultura, todel galiu pazvelgti i ju supratima ne tik europietiskomis akimis, bet kai kurie knygos pasazai, pvz., kaip elgetos sutikimas Kabulo griuvesiuose, kuris pazinojo Amiro motina ir prisimine jos nuotaikas pries sunui gimstant, sviesiaplaukis, melynakis Hasanas (visiska priespriesa tikram afhanui), be to ir garbinantis Hitleri (paralele, pagal kuria jis nori atlikti etnini valyma), kova tarp abieju del Sorabo islaisvinimo, galu gale Babos draugas atskleidziantis visa teisybe - argi visa tai neprimena gerai surezisuota Holivudo (o gal Bolivudo) filmo?


Paskutine posto dalis:
http://www.supermama.lt/forumas/index.php?...&p=28594987

Papildyta:

Man rodos butent pabaiga "padaro" sia knyga tokia zmogiska ir "perspjaunancia" holivudinius standartus. Labai noreciau pamatyti filma.

tutele ir visi kiti yra filmas pagal ðià knygà. beje ne Holivudo statymo að já torrents.ru susiradau. pati skaièiusi senokai, bet pamenu kad áspûdá paliko bûtent pabaiga neþinau laiminga ji ið tiesø ar ne, bet mano manymu nugalëjo þmogiðkumas ið kitos pusës mes juk neþinome kaip toliau klostësi jø gyvenimai ir ar tai kà skaitëm buvo pabaiga, o gal tik pradþia kaþko kito o ðiaip norëtøsi pamatyt mûsø knygynuose Hosseinio A Thousand Splendid Suns, kuri man pasirodë gal labiau realesnë ir tikrai þiauresnë nei Bëgantis paskui aitvarà.

Ið kur þinai, kad ne Holivudo? Visas jo studijas paþásti?
Filmà statë Dreamworks, ákurtas Steveno Spielbergo ir kt. Jie stato komercinius vaidybinius filmus, animacijà, televizijos serialus. Produkcijos sàraðas ir ðiaip plaèiau – èia.