Kartais teatras gali būti visiškai niekas, nepaisant į jį sudėtos meilės, talento, begalės pastangų ir t. t. Jis nepagaunamas, nors žmonės jam atiduoda visą savo gyvenimą. Jis gali suluošinti tave, gali pasigailėti, išaukštinti arba visiškai nekreipti į tave dėmesio. Sąskaitų jam nepateiksi - nėra kam. Jis dingsta su tuo metu gyvenusiais žmonėmis. O gal nedingsta - tiesiog išeina, kur jam įdomiau. Aišku, kad vėliau man atrodys kitaip. Tai kas jis?
Esu lyg draskomas iš vidaus. Negaliu susitvarkyti su savimi. Veržiasi mano emocijos, pykčiai, nerimas, nepasisekimas, nepasitenkinimas bukais savo poelgiais Manau, kad žmonės nesiskiria vienas nuo kito iš esmės. Mes labai vienodi ir mus visus valdo tie patys dalykai.
Yra vienas dalykas, kurio nežino nei režisieriai, nei žiūrovai, kurį gali žinoti tik aktoriai ir kurio negali paaiškinti. Tai jausmas, kai tavęs klauso salė, klauso kiekvieno žodžio, pastebi kiekvieną tavo krustelėjimą, kad kartais net šėtoniškų minčių ateina į galvą - imsiu ir padarysiu ką nors tokio Kiekvienas žiūrovas salėje lyg pro didinamąjį stiklą: kas kasosi, kas sėdi už rankų susikibę Kiaurai viskas matyti nuo scenos. Tai nė kiek netrukdo nei spektaklio veiksmui, nei tavo veiksmams ir mintims. Galų gale juk jiems ir vaidini. Po spektaklio režisierius barasi, kad nepadarei to, nepadarei ano. O tu buvai kažkokioje kitoje erdvėje ir kitame laike.
Laisvės visuomet galima surasti. Ir bet kur. Tarkim, Jono Vaitkaus spektakliuose. Vaizdu, poelgiais šis režisierius, gali atrodyti, nežengia į priekį, kaip vinį kala tiesiai į kaktą žiūrovui. Ir čia yra vietos aktoriui pasireikšti. Kitąsyk žiūriu J.Vaitkaus spektaklį ir matau jį, o ne aktorius; atrodo, matau jį rodantį jiems, kaip reikia vaidinti, girdžiu jo intonacijas. Bet ir čia yra didžiulė erdvė saviraiškai. Tai priklauso tik nuo jo.
Kai tu išeini į sceną, režisierius dingsta, jo nebėra. Jis gali tau po spektaklio išrėžti viską, ką apie tave galvoja, pasakyti, ką ne taip darei. Bet tuo metu, kai išeini į sceną, dvi tris valandas tu turi visišką laisvę. Ir režisierius niekada nesupras, ką reiškia išeiti į sceną ir pamatyti žiūrovų akis, pajusti jų įtampą
Pavyzdžiui, aš rytoj vaidinsiu, - žinau, kad degsiu ryškia liepsna. Jau dabar žinau, jaučiu. Bet yra toks paradoksas - žiūrovai padaro taip, kaip jiems reikia. Jeigu tu jauti žiūrovus, tu gali "išplaukti". Žiūrovai yra labai didelė jėga. Jie patys modeliuoja spektaklį ir pasidaro jį tokį, kokio jie nori. Ir jeigu esi jautrus, tu gali padaryti taip, kaip jie nori. Tik nesakykite, kad tai yra prostitucija.
Arūnas Sakaulauskas
Nesvarbu kokį teatrą mėgstate, pasidalinkime įspūdžiais, patarimais, nuomonėm...
