Aha, tas "lyginimo jausmas" man iki kaukų pažystamas

Aš taip smarkiai jaudinausi dėl savo pirmagimio, kad prisipirkau visokių knygelių. Turiu pastebėti, kad amerikiečiai vaikams duoda be galo plačias ribas tam psichomotoriniam vystymuisi. Manieji pagal tas amerikietiškas metodikas buvo vos ne vunderkindai. Bet tarybinės metodikos griežtesnės ir visus bandančios labiau sukišti į rėmus, nepalieka to pasirinkimo intervalo. Amerikiečiai labiau gabumus sugrupuoja, juk negal ivaikai mokėti visą vienu metu. Vieni pirmiausiai susidomi judėjimu, kiti kalbėjimu. Geriausias pavyzdys yra bandymas palyginti mano ir draugės vaikelius, kurie skiriasi tik mėnesiu. Maniškis dviejų su puse metų būdamas darydavo "cirką" - apsiversdavo taburetę aukštyn kojom. Rankas ir kojas sudėdavo ant taburetės kojų. Na būdavo baisoka, bet nei karto nenukrito. Dar to negana, pakeldavo vieną ranką ir priešingą koją, paskui tą patį pakartodavo su kitom. Draugė stebėdavosi ir baisėdavosi, na ir žiauriai grauždavosi, kad jos vaikas net nuo šaligatvio nenušoka. O aš savo ruožtu maniau, kad manasis gal bus nebylys. Iki dviejų metų tik bubeno, kai tuo tarpu draugės berniukas jau ištardavo tokius žodžius kaip krokodilas ir kaštonas (ir tik nežymiai švepluodavo) ir net bandydavo kalbėti trumpais sakinukais.
Dabar mudviejų vaikai skiriasi nežymiai. Na maniškis truputį judresnis, jau senokai važiuoja dviratuku, riedučiais, bet ir skaityti ir atlikti matematinius veiksmus iki 12 jau moka. Draugės berniukas nelabai noriai važiuoja dviratuku su šoniniais ratukais, skaito, pats rašo, skaičiuoja.
Tad nereikia taip smulkmeniškai visko lyginti. Leiskim kiekvienam būti tokiu, koks jis yra. Budrumo nepraraskim, bet vertinkim tik bendrą visumą, o ne visus atskirus sugebėjimus visus iš karto.
O vieno dalyko mokėjimas ar nemokėjimas visai netrukdo kada nors būti genijum.
Esu skaičiusi, kad Einšteinas buvo laikomas visišku durneliu, nes jis nemokėjo nieko ką moka jo amžiaus vaikai, nežaidė ir nebėgiojo, o tik sėdėjo virtuvėj ir ilgai stebėjo verdantį arbatinuką......