QUOTE(ninar @ 2006 09 27, 10:00)
Oi,mutante,atsimenu vaikystėje,kai pas mus į kaimą atvažiuodavo tetos iš miesto,mama jom ir bulvių,ir pieniuko, ir lašinukų,kaip jos mane užknisdavo

Kai tik talka,tai nė vienos.Taip,kad susimastyk važiuodama į kaimuką tik gero parsivežti
Pati dabar turiu sodą,bet jame dvi obelys, žolytė ir gėlytės,tai vieta poilsiui
Dėl vieno kito maišiuko bulvių nesuku galvos nusiperki ir ramu,niekam neskolingas


Teisingai tu sakai, jei jau važiuoji į kaimą, tai reikia ką nors ir padėti, o ne tik pasiimti. Kaimo žmonės labai sunkiai dirbdami tą gerą užaugina. Aš pvz. važiuoju į kaimą fiziškai padirbėti, tai man pats geriausias poilsis po visų savo darbų ir stresų. Juo labiau, kad pasyviai ilsėtis nemėgstu (tiksliau- nekenčiu), nuo pasyvaus poilsio tik dar labiau morališkai pavargstu. Anksčiau ten padėdavau dirbti žemės ūkio darbus, dabar - įrenginėju kaimo turizmo sodybą. Dirbame beveik vien savo rankomis, (tiesa, vidaus apdailą ir aplinkos sutvarkymo darbus), tai paplušėti neblogai tenka. O, po to, pirtelė
Žinoma, už tai įdedama ir mėsytės ir daržovių.
Be to, turime ir sodą, bet jis - tik poilsiui

, tik vejelę nupjauti kas antrą, kas trečią savaitę, dar vaisius nuo medžių ir krūmų nusiskinti, ir medelius patręšti bei nugianėti tenką. Bet kai sodas ne mūsų vienų, o ir artimųjų, tai ir darbus pasidalijame. Betgi, toks darbas - grynas malonumas, o ir pajudėti

labai jau reikia.